Paties žodžio medus kilmė siejama su bitės pavadinimu: bitė lotyniškai mel; graikiškai - melissa. Medus sanskritiškai-madhu, lotyniškai mel, prancūziškai - miel, graikiškai - meli, slaviškai - med, miod ir t.t. Tik nedaugelyje kalbų pavadinimas kitoks: vokiškai - Honig., angliškai - honey; švediškai - honning., nyderlandiškai - boning., armėniškai - megra; o totoriškai - bal. Keistoka, kad lietuviškai ir latviškai medaus pavadinimas labai panašus i tolimos šalies Irano pavadinimą modu. Kaip paties medaus žodžio kilmė, taip ir medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų.Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia didelę reikšmę.
Iki mūsų laikų natūralus bičių medus buvo vartojamas kaip saldus maistas. Juk cukraus gamyba atsirado neseniai. Kartu kaupėsi padavimai ir aprašymai, kaip medų vartoti liaudies medicinoje. Detaliau, kaip medų vartoti, nurodo gydytojai. Tačiau nors kelis liaudiškus patarimus, kurių autentiškumas neabejotinas, galima paminėti.
Negausiai 3-4 asmenų šeimai vienos bičių šeimos medaus produkcijos pakanka metams. Kitą medų galima realizuoti. Mat žmogui per metus pakanka iki 2 kg medaus.
Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis produktas. Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ir organinės rūgštys teigiamai veikia žmogaus nervus. Pavyzdžiui, nervingiems, turintiems padidintą skrandžio rūgštingumą, siūloma profilaktiškai tris kartus kasdien 2 val. pries valgį išgerti po du valgomuosius šaukštus medaus. Jis ištirpinamas šiltame vandenyje, piene ar arbatoje. Dalis bitininkų vietoj cukraus vartoja medų jau seniai. Turintiems mažą rūgštingumą medus ištirpinarnas šaltame vandenyje ar kituose skysčiuose ir išgeriamas prieš valgi bent du mėnesius.
Kai kam gali būti prieinamas ženšenio šaknies ir medaus antpilas, kinų vartojamas nuo neatmenamų laikų kaip amžių ilginanti priemonė.
