Vitaminai

Vitaminai — smulkiamolekuliai organiniai junginiai, kurie turi būti gaunami su maistu ir organizmo naudojami ne energijai išgauti (kaip kad maistas), o kaip valdymo, kofermentinės ir panašios medžiagos. Paprastai organizmas vitamino molekulių negamina visiškai arba gamina pernelyg mažai.
Vitamino sąvoka yra paprastai yra specifinė rūšiai, o mikroorganizmuose — net kamienams. Pvz., vitaminas C yra vitaminas tik aukštesniesiems primatams ir kai kuriems kitiems gyvūnams, tačiau, pvz., žiurkėms jis nėra vitaminas.

Istorija
Vitamino terminą 1912 metais pirmasis panaudojo lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk). Žodis sudarytas iš lotyniško žodžio vita (gyvenimas) ir priesagos -amin (aminas), kadangi tuo metu visi žinomi vitaminai priklausė aminams, nors dabar žinoma ir daug kitokių klasių vitaminų.
Pavadinimai vitaminams iš pradžių buvo suteikiami, atsižvelgiant į ligas, kurių simptomus jie panaikina (antirachito, antiskorbuto, antipelagros, antiberi-beri vitaminai). Tačiau tam tikros avitaminozės sukelia labai įvairius ir kintamus simptomų derinius. Teigiama, kad vitaminų žymėjimas raidėmis buvo pradėtas naudoti istorine jų atradimo tvarka A (pirmąjį kartą aprašytas 1913 m.), B (B1 - 1926 m.), C (1925 m.), D (1922 m.), E (1922 m.), H (1935 m.), K (1935 m.). Tačiau pirmiausiai vitaminu A buvo pavadintas antirachito vitaminas, kurį dabar vadiname vitaminu D. B grupės vitaminais buvo pavadinta vandenyje tirpių organinių maisto medžiagų frakcija.

Svarba ir panaudojimas
Žmonėms reikalingi 13 skirtingų vitaminų. Jų pats organizmas pasigaminti (susintetinti) negali, todėl privalo gauti su maistu. Nors šių junginių dažnai užtenka gauti labai nedideliais kiekiais, organizmui jie yra būtini, daugelis gyvybiškai svarbių reakcijų be vitaminų pagalbos vykti negalėtų.
Specialistai dažnai nesutaria dėl optimalios tam tikrų vitaminų paros dozės, tačiau žinoma, kad per dideli vitaminų kiekiai organizmui gali būti taip pat pavojingi kaip ir per maži. Būklė, kai vitaminų organizme yra per mažai vadinama hipovitaminoze (kai jų trūksta kritiškai - avitaminoze), o kai vitaminų yra pavojingai per daug - hipervitaminoze.
Tiek kritiškas stygius, tiek pavojingas vitaminų perteklius organizme gali sukelti stiprius negalavimus, kartais net mirtį. Tuo tarpu yra tokių vitaminų (pvz., vit. C ar kai kurie B grupės vitaminai), kurių per dideli kiekiai didelės įtakos nepadaro ir yra pašalinami su šlapimu, tačiau trūkumas sukelia itin rimtas ligas. Vienos pavojingiausių ligų, atsirandančių dėl nepakankamo vitaminų kiekio - skorbutas (vit. C stoka), Beri-beri (per mažai vit. B1), pelagra (trūksta vit. B3).
Vitaminai, skirtingai nuo daugelio kitų su maistu gaunamų junginių, nenaudojami kaip energijos šaltinis ar statybinė medžiaga, jie reikalinga formuoti kofermentams, kurie būtini daugeliui fermentinių reakcijų vykti.

Lietuviškos mitybos ypatumai ir sveikos mitybos pagrindai

Pasaulio sveikatos organizacija konstatuoja, kad apie 50 proc. žmogaus sveikatos bei vidutinė gyvenimo trukmė priklauso nuo gyvensenos. Vieni svarbiausių sveikatai kenkiančių veiksnių yra netinkamas maistas, mažas fizinis aktyvumas ir stresas. Kasmet nutukusių žmonių vis daugėja, jie dažniau serga didžiausią mirtingumą lemiančiomis širdies kraujagyslių ligomis, priklauso vėžio ir diabeto rizikos grupėms. Išlaidos nutukusio žmogaus ligoms gydyti yra maždaug 40 procentų didesnės nei turinčiojo normalų svorį. Dažniausiai įvardijamos nutukimo priežastys – maisto perteklius, per didelės porcijos, agresyvi maisto reklama bei nejudrumas.
Vokietija, Graikija, Kipras, Suomija, Čekija, Malta ir Slovakija pagal nutukusių ir viršsvorį turinčių žmonių skaičių pralenkia JAV. Pavyzdžiui, Graikijoje nutukusių moterų yra apie 38 procentus. Vokietijoje – net 75 procentai vyrų virš 25 metų patenka į viršsvorį turinčiųjų ar nutukusiųjų kategoriją. Panaši situacija ir Lietuvoje.
Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos metodiką, svorio indeksas nustatomas dalinant žmogaus svorį (kilogramais) iš ūgio (metrais), pakelto kvadratu. Normalu, jei gautas kūno masės indeksas svyruoja tarp 18 ir 25. Daugiau kaip 25 – nustatomas antsvoris, o daugiau nei 30 – nutukimas.
Daugelis asmenų, sergančių bulimija arba turinčių per didelį svorį, yra išbandę įvairių dietų. Deja, dietų poveikis trumpalaikis; prarastas svoris dažnai vėl grįžta su kaupu. Daugelis nutukusių asmenų dažnai turi psichologinių problemų, persivalgymą neretai lydi depresija.
Lietuvoje vis dar mėgstamas riebus, daug gyvulinių riebalų maistas, vartojama daug ir prasto maisto (kepto, konservuoto, su cheminiais priedais).
Kartais nukrypstama į kitus kraštutinumus: vartojama daug košių, sriubų, ilgai virtų ar keptų daržovių. Ilgai termiškai ruoštas augalinis maistas yra blogesnės kokybės , nei trumpai keptas ar virtas, troškintas mėsos gaminys. Ilgai riebaluose keptos ar virtos daržovės praranda savo maistinę vertę; toks produktas gali taip pat išprovokuoti sunkių žarnyno ligų atsiradimą, neišskiriant storžarnių vėžio.
Norinčios suliesėti moterys dažnai laikosi įvairių košių dietos. Svarbu suprasti, kad negalima pertempti skrandžio sienelių. Grūdinių kultūrų patiekalai yra labai kaloringi ir turi didelę energetinę vertę.. Kiniečiui užtenka keleto saujų ryžių, kad galėtų sunkiai fiziškai dirbti visą dieną. Nuo ryžių ar kitų grūdinių neriboto vartojimo svorio galima dar ir priaugti. Tą patį reikia žinoti apie bulves ir pieną. Prisiminkime, kaip mūsų seneliai nupenėdavo paršelį: duodavo bulves, pieną ir miltus.
Deja, reikia pripažinti, kad žmogus kūno sandara labai panašus į šiuos žinduolius. Neveltui daug metų cukraligei gydyti buvo naudojamas kiaulės insulinas, žmonėms su nefunkcionuojančiomis kepenimis buvo persodinamos kiaulės kepenys.
Gautos energetinės medžiagos turi būti panaudojamos pagal paskirtį. Jei jų gaunama daugiau, nei suvartojama, organizme kaupiasi pertekliniai riebalai, vystosi antsvoris, nutukimas, trumpėja gyvenimo trukmė dėl daugelio su nutukimu susijusių ligų atsiradimo. Cukraligė, hipertonija, insultas, infarktas yra labai dažni nutukusių, linkusių nuolat kaloringai pavalgyti ar persivalgyti žmonių palydovai. Deja, visuomenėje dar labai menka mitybos kultūra.
Cepelinai, pagaminti iš tarkuotų bulvių išspaudų, „prifarširuoti“ mėsos ir apipilti riebiu grietinės ir spirgų padažu, vis dar populiarūs ne tik menkas pajamas turinčių Lietuvos gyventojų tarpe. Sunku įvertinti bulvių plokštainio ar „žemaičių“blynų (daugelis žemaičių ginasi, kad tai ne jų tradicinis patiekalas), pagamintų iš virtų bulvių ir po to dar iškeptų, maistinę vertę.
Pienas ir jo kaloringi produktai: riebi grietinė, riebus pienas ar rūgpienis, sviestas ar kiti panašūs produktai daugiau reikalingi greit augančiam organizmui, kuriam būtinos greit įsisavinamos kaloringos maisto medžiagos. Asmeniui, turinčiam polinkį į tukimą, be abejo, reikia apriboti tokių kaloringų produktų vartojimą.
Stori žmonės su labai retomis išimtimis gyvena trumpiau, serga dažniau ir ilgiau. Negalima paneigti ir to, kad panašias bėdas patiria ir ploni, bet pikti ir nepakantūs ar depresiški žmonės. Ne veltui tiek bulimija, tiek anoreksija yra vidinės nedarnos požymis.
Pradėkime kelią žingsneliais į sveiką gyvenseną, kurios vieną pagrindinių dalių sudaro mityba.

Kodėl reikia sveikai maitintis ?

Su maistu žmogus gauna įvairių cheminių junginių. Vienus organizmas panaudoja ląstelės struktūriniams-funkciniams komponentams sudaryti, kitus – energijai gauti, dar kitus - medžiagų apykaitai reguliuoti. Labai svarbu, kad su maistu gautume visas gyvybiškai būtinas maisto medžiagas, kurių kiekis patenkintų organizmo poreikius. Antraip, dėl mitybos pažeidimų galima susirgti įvairiomis ligomis. Todėl mityba turi būti pilnavertė ir racionali. Baltymai, riebalai ir angliavandeniai yra trys pagrindinės sudedamosios maisto dalys. Riebalai turi daugiausia energijos, angliavandeniai ir baltymai taip pat turi atitinkamą energijos kiekį. Maisto racione be baltymų, angliavandenių ir riebalų turėtų būti apie 50 kitų maisto medžiagų: 8-10 aminorūgščių, 13 vitaminų, apie 20 mineralinių medžiagų, vanduo. Vanduo taip pat labai svarbus, nes visi medžiagų apykaitos procesai vyksta vandeninėje terpėje.Visas maisto medžiagas organizmas pratęs pasisavinti iš maisto, todėl kasdien būtina valgyti kiek galima įvairesnių šviežių ir vertingų maisto produktų.

ŽARNŲ NEPRAEINAMUMAS

Žarnų nepraeinamumas – tai būklė, kai sutrinka žarnų turinio slinkimas link išangės. Žarnų nepraeinamumas gali būti dinaminis (kai išnyksta žarnyno motorika) ir mechaninis (kai žarnyno turinio slinkimui trukdo kliūtis žarnose ar už jų ribų). Gali būti ūminis ir lėtinis.

Ligos priežastys

Žarnų nepraeinamumas yra kitų ligų komplikacija. Dažniau sergama mechaniniu žarnų nepraeinamumu. Jį gali sukelti žarnos spindyje esanti kliūtis (auglys, svetimkūnis, akmuo, patekęs iš tulžies pūslės šiai prakiurus, žarnos įsimovimas, žarnyno parazitai), žarnos susiaurėjimas dėl uždegimo, randų (pvz. sergant Krono liga), įgimtas žarnos užakimas, žarnų užsisukimas, įstrigusi išvarža, žarnos suspaudimas iš išorės dėl sąaugų, pilvo ertmės pūlinių ar auglių. Dažniausios plonosios žarnos nepraeinamumo priežastys – pilvo ertmės sąaugos (jos susidaro po pilvo operacijų, traumų, pilvaplėvės uždegimo) ir įstrigusios išvaržos, o storosios žarnos – augliai.Žymiai rečiau pasitaiko dinaminis žarnų nepraeinamumas, kuriam būdinga išnykusi žarnų motorika arba žarnos spazmas. Jis gali atsirasti po nugaros smegenų traumos ar ligos, pilvo operacijos, sutrikus žarnų kraujotakai, dėl kai kurių medikamentų (opijatų, morfijaus, anticholinerginių vaistų ir kt.), apsinuodijus švinu, esant kai kuriems medžiagų apykaitos sutrikimams (labai sumažėjęs kalio kiekis, diabetinė koma, ryškus inkstų funkcijos nepakankamumas ir kt.), dėl inkstų akmenligės priepuolio, stabligės, sepsio ir kt.

Simptomai

· Pykinimas
· Pilvo pūtimas
· Pilvo skausmas
· Vėmimas
· Dujų susilaikymas
· Išmatų susilaikymas

Ligos eiga

Pagrindinis žarnų nepraeinamumo simptomas yra skausmas, kuris iš pradžių būna priepuolinis, raižantis, ligai progresuojant tampa labai stipriu, pastoviu, išplinta po visą pilvą. Skausmas yra lydimas pykinimo ir vėmimo. Vemiama maistu, tulžimi, o kartais net ir žarnų turiniu (jei yra plonosios žarnos nepraeinamumas). Taip pat atsiranda dujų ir išmatų susilaikymas, pilvo pūtimas. Dujoms išėjus skausmas gali šiek tiek sumažėti. Kokia seka simptomai atsiras ir jų intensyvumas priklauso nuo to, kurioje žarnyno dalyje yra nepraeinamumas. Plonosios žarnos nepraeinamumui būdingas ankstyvas, dažnas ir gausus vėmimas, mažesnis pilvo išpūtimas, iš pradžių dujos gali išeiti. Storosios žarnos nepraeinamumui būdingas stiprus pilvo išpūtimas, dujų ir išmatų susilaikymas, ir tik vėliau atsiranda mažiau intensyvus vėmimas. Esant lėtiniam nepraeinamumui simptomai progresuoja pamažu, o sergant ūminiu – labai greitai. Po operacijos atsiradęs dinaminis žarnų nepraeinamumas praeina per kelias dienas. Pašalinus mechaninį žarnų nepraeinamumą sukėlusią priežastį ir jei nėra komplikacijų, žarnyno veikla taip pat greitai (per kelias dienas) pilnai atsistato.
Komplikacijos

Tai labai sunki liga, galinti sukelti gyvybei pavojingas komplikacijas. Progresuojant nepraeinamumui, vystosi žarnos gangrena, žarna gali prakiurti ir sukelti pilvaplėvės uždegimą (peritonitą), šoką, sepsį. Dėl dažno ir stipraus vėmimo netenkama daug skysčių, sutrinka organizmo elektrolitų pusiausvyra, mažėja kraujospūdis ir taip pat vystosi šokas.

Tyrimai

Klausydamas pilvą gydytojas gali išgirsti labai intensyvią žarnų veiklą ties kliūtimi (jei yra mechaninis žarnų nepraeinamumas) ar visišką tylą (jei yra dinaminis ar užleistas mechaninis nepraeinamumas). Atlikus apžvalginę pilvo rentgenogramą matomi skysčių, susikaupusių žarnose ties kliūtimi, paviršiai. Taip pat gali būti atliekamas echoskopinis tyrimas, žarnyno tyrimas su kontrastu (jei nėra žarnos prakiurimo) – taip nustatoma kliūties vieta. Jei įtariamas storosios žarnos vėžys, atliekamas endoskopinis žarnyno ištyrimas.

Gydymas

Žarnų nepraeinamumas turi būti gydomas ligoninėje. Vemiant netenkama daug skysčių, todėl skiriamos lašinės infuzijos, koreguojami elektrolitų pusiausvyros sutrikimai. Atliekamos sifoninės klizmos, per į skrandį įkištą zondą atsiurbiamas žarnų turinys, plaunamas skrandis. Šiomis priemonėmis gydomas dinaminis žarnų nepraeinamumas. Esant mechaniniam nepraeinamumui, vien tokio gydymo dažniausiai nepakanka, todėl atliekama operacija, kurios metu šalinama nepraeinamumą sukėlusi kliūtis ir pakitusi žarna. Jei nepraeinamumas ūminis, operacija atliekama skubiai per pirmas valandas, o jei simptomai progresuoja pamažu, atliekami išsamesni tyrimai priežasčiai patikslinti (dažnai tai yra auglys) ir tik po to operuojama. Esant mechaniniam nepraeinamumui, yra didelė infekcinių komplikacijų rizika, todėl gydymui taip pat skiriami plataus spektro antibiotikai, dažniausiai keli (cefalosporinai, aminoglikozidai, linkozaminai ir kt.).

Patarimai

Iš anksto nuspėti, kad atsiras žarnų nepraeinamumas, negalima. Jei atsirado panašūs simptomai, reiktų nedelsiant kreiptis į gydytoją, kadangi greičiausiai bus reikalingas operacinis gydymas. Uždelsus tai padaryti, atsiras komplikacijų ir gydymas bus žymiai sudėtingesnis.


Šaltinis: http://www.sveikas.lt/ligos_placiau2.asp?IID=172&id=21&id2=&linkID=

Gastritas

Gastritas-tai ūminis ar lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, kai pažeista gleivinė parausta, paburksta, sunkesniais atvejais susidaro erozijos (gleivinės išopėjimas). Esant lėtiniam uždegimui, nyksta rūgštį gaminančios skrandžio liaukos ir gleivinė – vystosi gleivinės atrofija.

Ligos priežastys: Ūminį skrandžio uždegimą gali sukelti alkoholis, grubus, sunkiai virškinamas, aštrus maistas, apsinuodijimas maistu, kuriame yra toksinų gaminančių bakterijų (dažniausiai – salmonelių, stafilokokų), išgertos stiprios rūgštys ir šarmai. Neretai skrandžio uždegimą sukelia vaistai, ypač vartojami ilgą laiką, dažniausai – aspirinas, vaistai nuo uždegimo (diklofenakas, indometacinas, ibuprofenas ir kt.), hormoniniai ir priešvėžiniai medikamentai. Skrandžio uždegimas gali išsivystyti ir tuomet kai nėra tiesioginės skrandį veikiančios priežasties – po operacijų, traumų, nudegimų, esant ryškiam inkstų nepakankamumui. Tai susiję su medžiagų apykaitos ir kraujotakos sutrikimais.Lėtinį skrandžio uždegimą dažniausiai sukelia bakterija, vadinama Helicobacter pylori. Ja užsikrečiama per burną (per rankas, maistą). Be to, ši bakterija gali sukelti ne tik lėtinį, bet ir ūminį gastritą. Žymiai rečiau lėtinis gastritas atsiranda dėl imuninės sistemos sutrikimo, kai organizme gaminamos medžiagos, naikinančios skrandžio ląsteles (autoantikūnai) – vystosi lėtinis autoimuninis gastritas. Kartais lėtinį uždegimą sukelia nuolat į skrandį patenkanti tulžis (dažnai po skrandžio operacijų).

Paplitimas Lietuvoje: ūminis gastritas Lietuvoje yra paplitęs maždaug apie 85%.

Simptomai:

v Pykinimas
v Apetito stoka
v Bendras silpnumas
v Karščiavimas
v Pilvo skausmas
v Vėmimas
v Pilnumo pojūtis skrandyje
v Nemalonus skonis burnoje

Ligos eiga: Patekus žalingoms medžiagoms į skrandį, paprastai po 4-8 valandų ligoniui atsiranda pilnumo, sunkumo, nevirškinimo jausmas skrandyje. Ligonį pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Ūminio skrandžio uždegimo eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama per 3-4 dienas. Išgėrus stiprių rūgščių ar šarmų, dažnai būna komplikacijų, nuo kurių priklauso sveikimas. Jei žalingų medžiagų vėl patenka į skrandį arba nesilaikoma mitybos higienos, gastritis gali pereiti į lėtinį. Esant lėtiniam uždegimui, simptomų gali nebūti arba jie mažai išreikšti, tačiau ilgainiui atsiranda funkcinių skrandžio veiklos sutrikimų, vėliau gleivinės distrofinių ir uždegiminių pakitimų, dar vėliau pažeidžiamos skrandžio liaukos, kurios palaipsniui atrofuojasi. Todėl, sergant lėtiniu gastritu, gali labai sumažėti arba padidėti skrandžio sulčių rūgštingumas. Paprastai pavalgius po 30-40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Ilgai sergantis ligonis suliesėja, jam prasideda mažakraujystė.

Sveiki dantys

Rūpestinga dantų priežiūra gali išsaugoti sveikus ir gražius dantis iki gilios senatvės. Jei dantis vienąkart jau pažeistas, nors ir gali būti "sutaisytas" ar pakeistas dirbtinėmis medžiagomis, tačiau jis jau niekada nebebus visiškai sveikas. Taip pat ir implantas negali lygiaverčiai pakeisti tikro natūralaus danties. Todėl labai svarbu, jau dabar rūpintis dantimis ir užkirsti kelią jų ligoms, vietoj to, kai susirūpinama tik tada, kai dantys jau pažeisti.Dažniausi dantų pažeidimai yra parodontitas ir kariesas. Abejus sukelia bakterijos, kurios natūraliai gyvena žmogaus burnos ertmėje. Vienos bakterijos gamina rūgštis iš esančio maiste cukraus, kuris lieka tarp dantų kaip maisto likutis. Šios rūgštys tirpdo dantų emalio mineralines medžiagas. Kuo dažniau pasigamina tokių rūgščių ir kuo ilgiau jos veikia, tuo greičiau kaip pasekmė dantyje atsiranda “skylė” – kariesas.

Svarbiausios dantų priežiūros taisyklės:

▪ Dantis reikia valyti bent po pagrindinių valgymų ir ne trumpiau kaip 3 minutes.▪ Po 2-3 mėn. šepetėlį pakeiskite nauju.▪ Dantų pastoje turėtų būti fluoro ir neturėtų būti abrazyvinių medžiagų (balinančios pastos).▪ Visavertė dantų priežiūra neapsieina be dantų siūlų ir specialaus skalavimo skysčio.▪ Cukraus turintys užkandžiai skatina karieso atsiradimą. Dėmesio: tiek jogurtas ar dribsniai, kiek ir saldinti gėrimai, gali turėti daug cukraus.▪ Becukrę kramtomąją gumą geriausia kramtyti iškart po smaguriavimo saldumynais apie 20 min. Tai atitolina karieso atsiradimą.▪ Du kartus per metus dantis reikia profilaktiškai pasitikrinti pas dantų gydytoją.

Nagai ir rankos

Nagai – svarbi apsauga, dengianti pirštų galiukuose esančias nervines ląsteles. Tačiau nežiūrint tvirtesnės jų sudėties, nagai tėra odos sluoksnis, sudarytas iš proteinų, vadinamų keratinu, ir mineralų.Sveika mityba ir pakankamas skysčių vartojimas padeda išsaugoti sveikus, tvirtus ir gražius nagus.Gražiems nagams reikia pakankamai vitamino A, kurio gausu morkose ir žaliose lapinėse daržovėse bei vitaminų B, kurie randami daugelyje gyvulinių ir augalinių produktų.Nepamirškite ir sveikųjų riebalų, kurių gausu alyvuogių aliejuje, avokaduose bei žuvų taukuose. Šiuose produktuose esančios medžiagos suteikia nagams sveiko spindesio.Nagus sutvirtinti padeda žele ir dumbliai, turintys silicio, cinko ir vitamino B. O kasdien išgėrusios šviežių morkų sulčių, aprūpinsite organizmą kalciu ir fosforu. Tai puikus mineralų derinys tvirtiems nagams.Nebloga alternatyva – įvairūs maisto papildai, kurie dažniausiai būna skirti odai, plaukams ir nagams stiprinti.

GLIUKOZĖ

Gliukozė – gerai organizmo įsisavinamas angliavandenis. Tai balta skaidri kristalinė medžiaga, gerai tirpstanti vandenyje. Jos molekules jungia daug vandenilinių jungčių, todėl kaitinama gliukozė nevirsta dujomis, o skyla.

Funkcija
Viena iš dviejų svarbiausių gliukozės funkcijų gyvuose organizmuose – aprūpinti juos energija. Gliukozė susidaro fotosintezės metu iš CO2 ir H2O, panaudojant Saulės energiją, kuri lyg „užkonservuojama“ šioje medžiagoje. Gliukozei oksiduojantis (tai vyksta laipsniškai), ta energija išsiskiria ir suvartojama gyvybiniuose procesuose. Galutiniai oksidacijos procesai yra CO2 ir H2O (kaip ir degimo):
C6H12O6 + 6O2 → 6CO2 + 6H2O
Gliukozė – daugelio gyvam organizmui būtinų junginių pradinė medžiaga. Tai antra svarbi jos biocheminė funkcija. Veikiama fermentų, kuriuos gamina mikroorganizmai, gliukozė gali pradėti rūgti (tai labai sudėtinga reakcijų grandinė, kurios gale susidaro paprastesnes medžiagos), pavyzdžiui:
Alkoholinis rūgimas:
C6H12O6 → 2C2H5OH + 2CO2

Struktūra
Kaip buvo nustatyta D-gliukozės struktūra? Pirmiausia iš elementų analizės paaiškėjo paprasčiausia jos formulė CH2O. Paskui buvo apskaičiuota santykinė molekulinė masė – ji lygi 180; iš to seka, jog molekulinė gliukozės formulė (CH2O)6 arba C6H12O6. Tokios sudėties molekulėje turi būti arba viena dviguba jungtis (C=С arba C=O), arba vienas ciklas, nes joje dviem vandenilio atomais mažiau negu atitinkamame sočiame junginyje (C6H14O6). Gliukozė rodo „sidabro veidrodžio“ reakciją, taigi joje yra aldehidinė grupė. Gliukozei saveikaujant su vario (II) hidroksidu, esant šarmų, susidaro tamsiai melynas tirpalas – vadinasi medžiaga yra polihidroksilis alkoholis. Kitų funkcinių grupių gliukozėje nerasta. Redukuojant ją vandeniliu ant platinos (20ºC temperatūroje), susidaro šešiahidroksilis alkoholis C6H14O6 (sorbitas). Tai reiškia, jog gliukozė turi šesių anglies atomų skeletą ir penkias hidroksilo grupes prie skirtingų anglies atomų. Keliais skirtingais metodais (pavyzdžiui, oksiduojant gliukozę azoto rūgštimi) įrodyta, kad anglies skeletas yra nešakotas. Vėliau buvo nustatyta ir erdvinė konfiguracija prie visu keturių asimetrinių anglies atomų.
Tolesni tyrimai parodė, jog dažniausiai gliukozė būna ciklinio pusacetalio formos. Jam susidarant, „buvęs karbonilinis“ anglies atomas tampa asimetriškas, ir atsiranda du nauji izomerai, vadinami α ir β formomis. Vandenilineme tirpale abi formos yra pusiausvyros ir virsta viena kita per atvirą – aldehidinę –formą:

Obuolys

Obuolyje yra 3-5 lizdai ir 2-3 sėklomis lizde. Vaisiaus luobelė labai plona, minkštimas sultingas, be sukietėjusių ląstelių.
Prinokę obuoliai būna raudoni, geltoni, žalsvi ar įvairiaspalviai.Medicinos knygose rašoma, kad tiems, kurie kasdien valgo obuolius, kraujyje sumažėja cholesterolio.
Obuolių marmelade daug pektinų, todėl jį patartina valgyti žmonėms, dirbantiems kenksmingomis sąlygomis, nes pektinai absorbuoja medžiagų apykaitoje ir virškinant susidariusias toksines medžiagas bei sunkiuosius metalus (gyvsidabrį, kadmį, kobaltą, šviną).
Pasitarus su gydytoju obuoliais galima gydyti ir virškinamojo trakto ligas, švieži tarkuoti obuoliai valgytini viduriuojant, jais gydomas ūmus ir lėtinis storosios žarnos uždegimas.

Sultys

Nustatyta, kad reguliariai geriant vaisių ir daržovių sultis, dvigubai sumažėja rizika susirgti virškinamojo trakto, šlapimo pūslės ir kvėpavimo organų vėžiu. Sultys neleidžia vystytis aterosklerozei ir koronarų nepakankamumui. Šis nuostabus gėrimas yra labai naudingas. Jis aprūpina organizmą natūraliais ir labai svarbiais junginiais: angliavandeniais, fermentais, mineralais, rauginėmis, aromatinėmis, pektininėmis ir naudingomis dažomosiomis medžiagomis, organinėmis rūgštimis ir vitaminais. Jau vien obuolių sultys pakankamai vertingos, o sumaišytos su morkų sultimis, jos tampa dar vertingesnės. Jose yra beta karotino, kuris normalizuoja regėjimą, gydo avitaminozę, suteikia jėgų ir sustiprina protinius gabumus. Morkų sultys ypač naudingos kepenims, inkstams, širdžiai.

Gastroezofaginio refliukso liga

Mitybos įtaka žmonių sveikatai
PSO duomenimis didžiausią įtaką žmonių ligotumui ir mirtingumui turi padidėjęs kraujospūdis, rūkymas, padidėjęs cholesterolio kiekis, antsvoris, taip pat tai, kad mažai valgoma vaisių ir daržovių. Taigi iš penkių priežasčių tik viena jų-rūkymas nesusijusi su maistu.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktas tyrimas dvidešimt pirmoje Vilniaus miesto mokykloje, parodė, jog vaikų mitybos įpročiai tik prastėja. Karšto maisto mokyklose nevalgo net šešiasdešimt trys procentai moksleivių. Dažniausiai valgomi menkos mitybinės vertės patiekalai: bandelės su arbata(51%),bei picos (34%), bulvių traškučiai (15%), saldumynų kasdien vartoja (71%), visiškai vaikų mitybai netinkamų gazuotų gėrimų geria beveik (30%) moksleivių.
GERL apibrėžimas
Viena iš ligų, kurią lemia žalingi įpročiai, skrandžio hipersekreciją sukeliantis maistas, netikęs mitybos režimas, nutukimas, alergija, stresas- tai GERL. GERL- tai būklė, kai dėl gastroezofaginio refliukso pažeidžiama stemplės gleivinė ir (ar) kiti organai ir (arba) dėl šio refliukso sukeltų simptomų pablogėja gyvenimo kokybė.
Paplitimas
GERL vis labiau plinta visame pasaulyje, ypač gerai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, todėl šią patologiją galima pavadinti civilizuotų kraštų liga. Gastroezofaginio refliukso simptomų bent kartą per mėnesį yra jautę 44% JAV gyventojų. Maždaug 10% visos populiacijos simptomai tokie ryškūs, kad gali būti diagnozuojama GERL., GERL tai lėtinė paūmėjanti liga, kurios natūrali eiga dažniausiai yra stabili ir jos intensyvumas nekinta per gana ilgą stebėjimo laikotarpį. Tačiau dabar išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ir JAV stebimas ryškiai padidėjęs sergamumas stemplės adenokarcinoma, ir jau yra duomenų, įrodančių galimą ilgalaikio gastroezofaginio refliukso įtaką stemplės Bareto metaplazijos ir kartu stemplės adenokarcinomos atsiradimui.
Ligos priežastys
Gastroezofaginis refliuksas- tai skrandžio turinio patekimas į stemplę. Šis reiškinys yra normalus, esantis visiems žmonėms, dažniausiai nejuntamas, nes refliuksas pasireiškia retai, trunka trumpai, ir stemplė greitai išstumia patekusį iš skrandžio refliuksatą. Tačiau daliai žmonių refliuksas labai dažnas, į stemplę patenka ir ilgai užsilaiko daug skrandžio turinio, sutrinka stemplės apsivalymas. Labai svarbu padidėjęs intraabdominalinis ir intragastrinis spaudimas- GERL simptomai daug dažnesni nutukusiems, atliekant fizinius pratimus po valgio. Pastebėta, kad daugelis maisto produktų ir gėrimų tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia GERL simptomus arba pablogina ligos eigą. Įrodyta, kad šokoladas, alkoholis, riebalai gali mažinti apatinio stemplės rauko spaudimą, kitų produktų (pvz.: kiaulienos, pikantiško maisto, kepto maisto, pomidorų, pipirų, apelsinų, obuolių, kavos, arbatos, vyno) poveikis nėra visiškai aiškus, bet juos vartojantiems rėmuo yra dažnesnis.
Simptomai
Pagal klinikinį vaizdą GERL skirstoma į tipinę erozinę, tipinę neerozinę ir atipinę formas. Tipinės GERL simptomai: rėmo, atpylimai rūgščiu skrandžio turiniu, diskomforto, veržimo pojūtis, arba skausmas už apatinio trečdalio bei epigastriume, pykinimas, disfagija, skausmingas rijimas, seilėtekis.
Rėmuo- pats dažniausias ir labai specifinis GERL simptomas, nuo kurio priklauso diagnozė. Rėmuo pasireiškia netrukus po valgio (ypač gausesnio), pasilenkus ir palengvėja išgėrus antacidinių vaistų, tačiau nei rėmuo, nei kiti simptomai neatspindi stemplės pokyčio laipsnio, be to, simptomų intensyvumas labai panašus ir esant ryškiam stemplės pažeidimui ir nesant jokių endoskopinių pokyčių.
Rijimas dažniau sutrinka formuojantis pensinėm stemplės struktūrom ir sutrikus maisto evakuacijai iš stemplės. Retai, kai atsiranda opų, gali kraujuoti iš virškinamo trakto.
Atipinės GERL simptomai: prikimęs balsas, kosulys, bronchinės astmos priepuoliai, kąsnio jausmas gerklėje, nemalonus deginimas bei skonis burnoje, dantų atšipimas. Svarbu tai, kad atipiniai simptomai rytą būna ryškesni ir dieną silpnėja, kosulio ar bronchinės astmos priepuoliai dažnai ištinka naktimis.
Komplikacijos
Nedidelei daliai sergančiųjų GERL gali prisidėti komplikacijų: stemplės opa 5(%), stemplės striktūra (4-20%), kraujavimas (1%).
Ligos eiga gali būti įvairi, tačiau dažniausiai yra lėtinė recidyvuojanti liga. Didelei daliai ligonių, kuriems konservatyviai gydant būklė pagerėja, ar simptomai visiškai išnyksta, jie vėl pasikartoja pasikeitus mitybai, gyvenimo būdui, kartais po streso, arba dėl nežinomų priežasčių vėl ryškėjant patologiniam gastroezofaginiam refliuksui. Nustatyta, kad kuo labiau pažeista stemplė, tuo didesnė tikimybė, kad, ją išgydžius, jau per pirmuosius metus liga recidyvuos. Maždaug trisdešimt – penkiasdešimt procentų ligonių, kuriems yra neerozinė GEERL forma, per vienerius metus vėl atsiranda ryškių simptomų, o išgydžius ezofagitą per pirmuosius metus erozijos vėl atsinaujina aštuoniasdešimt devyniasdešimt procentų atveju. Tam tikrai ligonių grupei liga progresuoja, padidėja komplikacijų rizika ar net gresia stemplės adenokarcinoma.
Diagnostika
GERL diagnozuojama vadovaujantis klinika, tipiškais simptomais: rėmeniu, atpylimu rūgščiu turiniu. Iki šiol nėra vieningos nuomonės kaip dažnai turi varginti simptomai ir kokie jie stiprūs turi būti, kad galėtume teigti, kad žmogus serga GERL. Priimta, kad simptomai varginantys ne rečiau kaip du kartus per savaitę ir sutrikdantys žmogaus kasdienę veiklą, gali būti apibrėžti kaip GERL.
Pagrindinė diagnostikos priemonė endoskopija. Jaunesniems kaip keturiasdešimt penkių metų asmenims, kuriems yra tipinis klinikinis vaizdas, endoskopinio tyrimo atlikti nereikia, galima iš karto skirti gydymą. Ir tik tada, kai nėra efekto arba po gydymo greit pasikartoja simptomai, indikuotina endoskopija. Endoskopinio tyrimo kartoti taip pat nereikia ligoniui, kuriam prieš keletą mėnesių ar kelerius metus buvo nustatytas ezofagitas - tikėtina, kad endoskopuojant bus nustatyta to paties laipsnio pokyčių. Tačiau tyrimą būtina atlikti jei GERL simptomų atsiranda arba labai sustiprėja vyresniems kaip keturiasdešimt penkerių metų asmenims, arba bet kokio amžiaus pacientams, kai atsiranda pavojaus simptomų (mažėjanti kūno masė, disfagija, vėmimas, kraujavimo iš virškinamojo trakto požymiai). Endoskopinio tyrimo metu nustačius stemplės struktūrą, opą ar įtariant Bareto metaplaziją, būtina paimti biopsinės medžiagos histologiniam tyrimui.
Gydymas ir profilaktika
GERL gydyti ir profilaktikai rekomenduojama daug ne vaistinio gydymo būdų, pirmiausia siūloma keiti gyvenimo būdą ir mitybą. Daugelio klinikinių tyrimo metu alkoholio ir rūkymo atsisakymas, kūno masės mažinimas, kūno padėties keitimas miegant, padidėjusio intraabdominalinio spaudimo mažinimas suretino ir sutrumpino refliukso epizodus. Ligonį kurį vargina simptomai reikia paaiškinti mitybos ir gyvenimo būdo keitimo svarbą, siūlyti tai daryti neatsižvelgiant į ezofagito laipsni. Tačiau, kai yra ryški ligos eiga, vien šių būdų neužtenka. Tuomet rekomenduotina pradėti gydyti vaistais ir tik vėliau juos nutraukus pabrėžti ne vaistinių būdų svarbą remisijai palaikyti ir ligos profilaktiką.
Ne vaistinės priemonės GERL gydyti ir profilaktikai: mažinti per didelę kūno masę, pakelti lovos galvūgalį, atsisakyti ankštų drabužių, po valgio vengti dirbti pasilenkus ar susirietus. Mitybos pokyčiai: nepersivalgyti, dažnai saikingai maitintis, nevalgyti einant gulti, vengti kai kurių produktų (aštrių patiekalų, mėtos, cinamono, česnakų, žalių svogūnų, kopūstų, ridikų, ropių, špinatų, pomidorų padažo, šokolado, riebaus maisto, rūkytų, sūdytų, marinuotų, raugintų produktų, šaltų patiekalų, šviežios mielinės tešlos kepinių. Mažiau gerti kavos, arbatos, citrusinių vaisių sulčių ir gazuotų gėrimų. Kitos priemonės: vengti alkoholinių gėrimų, ypač gausaus alaus vartojimo, nerūkyti, vengti kai kurių vaistų.

Skrandžio vėžys

Skrandžio vėžys gali atsirasti bet kurioje skrandžio vietoje, peraugti į stemplę ar plonąją žarną. Skrandžio vėžys gali pasklisti į limfmazgius ir kitus organus

Patarimai:

Rekomenduojama valgyti lengvai virškinamą maistą, vengti aštrių, riebių patiekalų. Jei greitai atsiranda sotumo jausmas, pykina, reiktų valgyti mažiau ir dažniau. Maistas turi būti pakankamai kaloringas, taip pat reikia vartoti pakankamai vitaminų.
Simptomai. Skrandžio vėžį sunku laiku diagnozuoti, nes ankstyvas skrandžio vėžys nesukelia jokių simptomų. Pirmieji simptomai būna neryškūs ir į juos nekreipiama dėmesio. Būdingi simptomai:
Ø nevirškinimas ar deginimo pojūtis;
Ø skausmas ar diskomfortas pilve;
Ø pykinimas ir vėmimas;
Ø viduriavimas ar vidurių užkietėjimas;
Ø skrandžio pūtimas po valgio;
Ø apetito praradimas;
Ø silpnumas, bloga savijauta;kraujavimas (vėmimas krauju arba kraujo pėdsakai išmatose), o taip pat paslėptas kraujavimas, kai nesant ryškių kraujavimo požymių, mažėja hemoglobino kiekis kraujyje
Gydymas. Skrandžio vėžys gydomas chirurginiu metodu, chemoterapija ir radioterapija. Chirurginės operacijos metu atliekamas viso skrandžio (gastrektomija), ar jo dalies (rezekcija) pašalinimas.
Rizikos faktoriai. Pastaraisiais dešimtmečiais sergamumas skrandžio vėžiu visose išsivysčiusiose šalyse mažėja. Skrandžio vėžiu dažniausiai serga vyresni nei 55 metų žmonės, vyrai dažniau negu moterys. Mokslininkai ištyrė, kad skrandžio vėžiu dažniau sergama tose šalyse, kur vartojama daug rūkyto, sūdyto, marinuoto maisto. Pastebėta, kad bakterijos (Helicobacter pylori), sukeliančios skrandžio uždegimą ir opas, gali būti ir skrandžio vėžio rizikos faktoriumi.
Nuolatinis kontaktas su dulkėmis ir dūmais darbo aplinkoje didina tikimybę susirgti skrandžio vėžiu.Kai kurie mokslininkai mano, kad rūkymas taip pat yra skrandžio vėžio rizikos faktorius Mirtingumas.

RĖMUO. GASTROEZOFAGINIS REFLIUKSAS

Gastroezofaginio refliukso ligos (GERL) metu sutrinka apatinės stemplės dalies susitraukimai ir todėl skrandžio turinys nuolat patenka į stemplę (šis reiškinys ir vadinamas refliuksu). Tai sukelia rėmenį – deginantį, graužiantį skausmą už krūtinkaulio. Retkarčiais rėmuo gali varginti daugelį žmonių. Liga konstatuojama, jei refliuksas kartojasi dažnai, sukeldamas stemplės uždegimą (refliuksinį ezofagitą).Ligos priežastys
· Stemplės perėjimo į skrandį srityje yra storesnis stemplės raumenų sluoksnis – apatinis stemplės raukas, kuris trukdo skrandžio turiniui patekti atgal į stemplę. Jei šis raukas per daug atsipalaiduoja ar atsipalaiduoja ne laiku (ne rijimo metu), rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę, sukeldamas rėmenį.
· Kartais refliuksas ir rėmuo atsiranda nėštumo metu, nutukus, po skrandžio ar stemplės operacijų. Tačiau dažniausiai stemplės apatinio rauko atsipalaidavimo ir nepakankamo užsidarymo priežastis būna neaiški.
· Rėmenį išprovokuoti gali darbas pasilenkus, persivalgymas, gulima padėtis pavalgius, riebus ar saldus maistas, alkoholis, kava, produktai, kurių sudėtyje yra pipirmėtės, rūkymas, kai kurie vaistai.Simptomai
· Pykinimas
· Pilvo pūtimas
· Nemalonus skonis burnoje
· Rijimo sutrikimai
· Skrandžio pilnumas
· Rėmuo
· Riaugėjimas oru
· Maisto atpylimas
· Rūgšties jutimas burnoje
· Skausmas duobutėje po krūtinkauliuLigos eiga Ligos eiga ir būklės sunkumas labai įvairūs. Kartais pakanka pakeisti mitybos, gyvenimo įpročius ar skirti nedideles vaistų dozes, kad rėmuo išnyktų. Sunkesniais atvejais, net ir skiriant vaistų derinius, gydymas gali būti nepakankamai efektyvus arba simptomai atsiranda iš naujo, nutraukus gydymą.

GASTRITAS

Gastritas – tai ūminis ar lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, kai pažeista gleivinė parausta, paburksta, sunkesniais atvejais susidaro erozijos (gleivinės išopėjimas). Esant lėtiniam uždegimui, nyksta rūgštį gaminančios skrandžio liaukos ir gleivinė – vystosi atrofija.

Ligos priežastys. Ūminį skrandžio uždegimą gali sukelti alkoholis, grubus, sunkiai virškinamas, aštrus maistas, apsinuodijimas maistu, kuriame yra toksinų gaminančių bakterijų (dažniausiai – salmonelių, stafilokokų), išgertos stiprios rūgštys ir šarmai. Neretai skrandžio uždegimą sukelia vaistai, ypač vartojami ilgą laiką, dažniausiai – aspirinas, vaistai nuo uždegimo (diklofenakas, indometicinas, ibuprofenas ir kt.), harmoniniai ir priešvėžiniai medikamentai. Skrandžio uždegimas gali išsivystyti ir tuomet kai nėra tiesioginės skrandį veikiančios priežasties – po operacijų, traumų, nudegimų, esant ryškiam inkstų nepakankamumui. Tai susiję su medžiagų apykaitos ir kraujotakos sutrikimas. Lėtinį skrandžio uždegimą dažniausiai sukelia bakterija, vadinama Helicobacter pylori. Ja užsikrečiama per burną (per rankas, maistą). Be to, ši bakterija gali sukelti ne tik lėtinį, bet ir ūminį gastritą. Žymiai rečiau lėtinis gastritas atsiranda dėl imuninės sistemos sutrikimo, kai organizme gaminamos medžiagos, naikinančios skrandžio ląsteles (autoantikūniai) – vystosi lėtinis autoimuninis gastritas. Kartais lėtinį uždegimą sukelia nuolat į skrandį patenkanti tulžis (dažnai po skrandžio operacijų).

Paplitimas 2gb klasėje.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 2005m.gastritu sirgo 40% mokinių, 2006m. – 40% mokinių, 2007m. – 20% mokinių.

Simptomai.
.Pykinimas
.Apetito stoka
.Bendras silpnumas
.Karščiavimas
.Pilvo skausmas
.Vėmimas
.Pilnumo pojūtis skrandyje
.Nemalonus skonis burnoje

Ligos eiga. Patekus žalingoms medžiagoms į skrandį, paprastai po 4 – 8 valandų ligoniui atsiranda pilnumo, sunkumo, nevirškinimo jausmas skrandyje. Ligonį pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Ūminio skrandžio uždegimo eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama per 3 – 4 dienas. Išgėrus stiprių rūgščių ar šarmų, dažnai būna komplikacijų, nuo kurių priklauso sveikimas.
Jei žalingų vėl patenka į skrandį arba nesilaikoma mitybos higienos, gastritas gali pereiti į lėtinį. Esant lėtiniam uždegimui, simptomų gali nebūti arba jie mažai išreikšti, tačiau ilgainiui atsiranda funkcinių skrandžio veiklos sutrikimų, vėliau gleivinės distrofinių ir uždegimų patikimų, dar vėliau pažeidžiamos skrandžio liaukos, kurios palaipsniui atrofuojasi. Todėl, sergant lėtiniu gastritu, gali labai mažai sumažėti arba padidėti skrandžio sulčių rūgštingumas. Paprastai pavalgius po 30 – 40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Ilgai sergantis ligonis suliesėja, jam prasideda mažakraujystė.

Komplikacijos. Dažniausiai komplikacija – kraujavimas iš skrandžio gleivinės žaizdelių (erozijų). Neišgydžius H. pylori sukelto skrandžio uždegimo, galima susirgti opalige. Esant lėtiniam uždegimui dažniau susergama skrandžio vėžiu. Sergant autoimuniniu gastritu, kartu gali būti vitamino B12 stokos mažakraujystė.
Tyrimai. Pagrindinis tyrimo metodas – gastroskopija. Jos metu galima paimti gleivinės gabaliuką (biopsiją) Helicobacter pylori nustatymui.

Gydymas. Didelę reikšmę gastrito gydymui turi dieta. Ūminio gastrito atveju, ligoniui plaunamas skrandis ir duodama tik gerti saldytos šiltos arbatos. Vėliau kurį laiką patartinas skystas šiltas maistas (kisielius, klijinga perkošta sriuba, košė, troškinta liesa mėsa, žuvis, minkšti virti kiaušiniai, baltos duonos džiūvėsiai).

Sergant šia liga REKOMENDUOJAMA:
· Neriebi mėsa ir žuvis, paukštiena. Produktai vartojami sumalti. Patiekalai virti arba lengvai pakepinti, bet be džiūvėsėlių ar miltų.
· Sriubos – mėsiškos, žuvies, grybų, daržovių, kruopų.
· Natūralus pienas tik patiekaluose, rūgštūs pieno produktai, varškė, skystai virti kiaušiniai, omletas.
· Ilgai virtų kruopų košės, virti makaronų patiekalai.
· Virtas šviežias jautienos kumpis, neaštrus sūris, išmirkyta kapota silkė.
· Žalios ir virtos daržovės, kepti ir virti obuoliai, apelsinai, mandarinai, vynuogės, braškės, avietės, minkštos kriaušės.

Vidurių užkietėjimas (obstipacija) liga,apie kurią garsiai nekalbama

Ligos apibrėžimas: Tai liguista būklė, kai normaliai ir racionaliai maitindamasis žmogus tuštinasi rečiau kaip kas 48 valandas arba tuštinamasi kelis kartus per dieną po nedaug kietų išmatų, nejaučiant palengvėjimo po tuštinimosi.

Ligos priežastys
silpnėję pilvo sienos raumenys (dažniausiai senyvų žmonių, išsekusių ligonių, nėščių moterų, taip pat dėl ascito), pilvo raumenų paralyžius dėl nervų pakenkimo.
• Įgimtas kūdikių skrandžio prievarčio susiaurėjimas, suaugusiųjų prievarčio susiaurėjimas (dėl surandėjusių skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opų), skrandžio ar dvylikapirštės žarnos augliai.
• Kai per mažai valgoma (susidaro nedaug išmatų išsekusiems, neturintiems apetito, dažnai vemiantiems ir gausiai prakaituojantiems ligoniams).
• Išsiplėtusi storoji gaubtinė žarna, pailgėjusi, su papildomomis kilpomis riestinė arba kita storosios žarnos dalis, žarnos spindžio sumažėjimas dėl auglio, paralyžinis žarnų nepraeinamumas.
• Pilvaplėvės uždegimas
• Skausmingas tuštinimasis kai yra išorinis ar vidinis hemorojus, išangės įplyšimas, tiesiosios žarnos uždegimas, auglys. Viduriai gali užkietėti tiems žmonėms, kurie laiku nenueina į tualetą ir dažnai slopina tuštinimosi refleksą.
• Paskutiniai nėštumo mėnesiai (padidėjusi gimda spaudžia storąją žarną), endometriozė, didelė kiaušidžių cista, gimdos augliai.
• Kalcio kiekio padidėjimas kraujyje dėl vitamino D perdozavimo, kalio kiekio sumažėjimas dėl lėtinių inkstų ligų, ilgo steroidinių preparatų, vidurius laisvinančių vaistų vartojimo, dažnos klizmos, gausaus vėmimo.
• Infekcinės ligos: virusinis kepenų uždegimas, žarnų tuberkuliozė, juodligė, parazitai ir kt.
• Endokrininių liaukų funkcijos sutrikimai: sulėtėjusi medžiagų apykaita, antinksčių žievės nepakankamumas, skydliaukės, hipofizės funkcijos nepakankamumas.
• Ženklus vitamino B1 deficitas.

Paplitimas Lietuvoje: apie 2–34 proc. suaugusiųjų bei dažnai tai yra ir vaikų negalavimas, susijęs su sutrikusiu virškinimu.

Simptomai: vidurių pūtimas, pilvo skausmai, vaikams – pykinimas, apetito sumažėjimas, galvos skausmai, bloga nuotaika, irzlumas, nuovargis.

Ligos eiga: vidurių pūtimas, pilvo maudimas, išangės skausmas. Kartais atsiranda sutrikusio virškinimo požymių (burnoje juntamas kartumas, nemalonus skonis, dažnai atsirūgstama). Gali skaudėti galvą, sutrikti miegas, greitai keistis nuotaika, ligonis tampa jautresniu.

Komplikacijos: Sunkesnės komplikacijos – kraujavimas ir žarnų sienelių perforacija. Ši liga, dažniausiai sukeliama ilgalaikio vidurių užkietėjimo, vadinama divertikulitu.
Ilgalaikis vidurių užkietėjimas didina storosios žarnos vėžio riziką. Jei šalutiniai medžiagų apykaitos produktai nepakankamai pašalinami iš organizmo, kenksmingas jų poveikis pasireiškia nuovargiu, blogu burnos kvapu ir nesveika odos spalva.

Tyrimai: Tiriamos išmatos mikroskopu, atliekami kiti reikalingi tyrimai vidurių užkietėjimo priežasčiai nustatyti.

Gydymas:
Nemedikamentiniai būdai: Dieta yra svarbiausia žarnyno funkcionavimui, vien tik jos korekcija gali būti veiksminga ilgai trunkančiam nesunkiam vidurių užkietėjimui gydyti. Patartina valgyti reguliariai, tuo pačiu metu, nepersivalgyti. Be to, reikia vengti arba mažinti maisto racione vidurius kietinančių produktų – mėsos, ryžių, rafinuotų miltinių patiekalų – blynų, makaronų, baltos duonos, bandelių ir pan. kiekį. Taip pat svarbus pakankamas skysčių kiekis (1,5–2 l per parą), jei nesergama širdies ir inkstų ligomis. Tai ypač aktualu vartojantiesiems diuretikų (šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų), pagyvenusiems žmonėms, skiriant skaidulomis praturtintą dietą. Naudinga rytais 30 min. prieš valgį išgerti stiklinę drungno vandens, suvalgyti saują per naktį mirkytų džiovintų vaisių mišinio. Reikia vengti labai saldžių arba labai rūgščių skysčių, kofeino turinčių maisto produktų (kavos, kokakolos), rekomenduotini sulfatų turintys mineraliniai vandenys, slyvų, rabarbarų sultys.

Nepadedant nemedikamentiniai gydymo būdai, dažniausiai vartojami šių grupių vaistai:
• turinį ir kiekį formuojantys laksantai;
• osmosiniai laisvinamieji; saugūs ir veiksmingi; neturi rimtų nepageidaujamų poveikių, veikia lėtai, todėl yra pakankamai saugūs vartojant ir ilgą laiką
• žarnų peristaltiką stimuliuojančių prokinetikų skiriama rečiau, esant sunkiai gydomam vidurių užkietėjimui, pradeda veikti po keleto valandų;
• išmatų minkštikliai labiau tinka pagyvenusiems žmonėms, retai skiriama vaikams.
Patarimai: Kai dažnai užkietėja viduriai, labai svarbu reguliariai maitintis ir pakankamai judėti. Patartina gerti skysčių ir valgyti daug augalinės ląstelienos turinčio maisto (juodą duoną, daržovių, vaisių). Vidurius laisvina džiovintos juodosios slyvos, sėlenos, apelsinai, figos džiovinti vaisiai. Gali padėti pilvo masažas, gydomoji mankšta. Jei minėtos priemonės nepadeda, gydytojas skiria vidurius laisvinančių vaistų.

Maisto receptai negalavimui gydyti: Imti po 10 gr. kmynų sėklų ir apelsino žievelių, 80 gr. paprastojo šaltekšnio žievės. 2 valg. šaukštus mišinio užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens. Užvirinti, atvėsinti ir gerti po 1 stiklinę rytais ir vakarais.

Gydomosios žolelės, jų arbatos: Kaimo žmonės vidurių užkietėjimo nuo seno ginasi šaltekšnio šaknų nuoviru - reikia pusę valgomojo šaukšto susmulkintos džiovintos žievės užplikyti 200 mililitrų verdančio vandens ir uždengus palikti, kad prisitrauktų; gerti kaip arbatą.

Naudotos literatūros ir tinklalapių sąrašas:

www.medicinavisiems.lt
www.sveikaszmogus.lt
www.sveikas.lt
www.vpu.lt

Gastritas

Gastritas – tai ūminis ar lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, kai pažeista gleivinė parausta, paburksta, sunkesniais atvejais susidaro erozijos (gleivinės išopėjimas). Esant lėtiniam uždegimui, nyksta rūgštį gaminančios skrandžio liaukos ir gleivinė – vystosi gleivinės atrofija.
Ūminį skrandžio uždegimą gali sukelti alkoholis, grubus, sunkiai virškinamas, aštrus maistas, apsinuodijimas maistu, kuriame yra toksinų gaminančių bakterijų (dažniausiai – salmonelių, stafilokokų), išgertos stiprios rūgštys ir šarmai. Neretai skrandžio uždegimą sukelia vaistai, ypač vartojami ilgą laiką, dažniausiai – aspirinas, vaistai nuo uždegimo (diklofenakas, indometacinas, ibuprofenas ir kt.), hormoniniai ir priešvėžiniai medikamentai. Skrandžio uždegimas gali išsivystyti ir tuomet kai nėra tiesioginės skrandį veikiančios priežasties – po operacijų, traumų, nudegimų, esant ryškiam inkstų nepakankamumui. Tai susiję su medžiagų apykaitos ir kraujotakos sutrikimais.Lėtinį skrandžio uždegimą dažniausiai sukelia bakterija, vadinama Helicobacter pylori. Ja užsikrečiama per burną (per rankas, maistą). Be to, ši bakterija gali sukelti ne tik lėtinį, bet ir ūminį gastritą. Žymiai rečiau lėtinis gastritas atsiranda dėl imuninės sistemos sutrikimo, kai organizme gaminamos medžiagos, naikinančios skrandžio ląsteles (autoantikūnai) – vystosi lėtinis autoimuninis gastritas. Kartais lėtinį uždegimą sukelia nuolat į skrandį patenkanti tulžis (dažnai po skrandžio operacijų).
Lėtiniu hipertrofiniugigantiniu gastritu vaikai serga retai. Daugiau pagyvenę virš 50metų žmonės.

Simptomai
· Pykinimas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Karščiavimas
· Pilvo skausmas
· Vėmimas
· Pilnumo pojūtis skrandyje
· Nemalonus skonis burnoje


Patekus žalingoms medžiagoms į skrandį, paprastai po 4-8 valandų ligoniui atsiranda pilnumo, sunkumo, nevirškinimo jausmas skrandyje. Ligonį pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Ūminio skrandžio uždegimo eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama per 3-4 dienas. Išgėrus stiprių rūgščių ar šarmų, dažnai būna komplikacijų, nuo kurių priklauso sveikimas. Jei žalingų medžiagų vėl patenka į skrandį arba nesilaikoma mitybos higienos, gastritas gali pereiti į lėtinį. Esant lėtiniam uždegimui, simptomų gali nebūti arba jie mažai išreikšti, tačiau ilgainiui atsiranda funkcinių skrandžio veiklos sutrikimų, vėliau gleivinės distrofinių ir uždegiminių pakitimų, dar vėliau pažeidžiamos skrandžio liaukos, kurios palaipsniui atrofuojasi. Todėl, sergant lėtiniu gastritu, gali labai sumažėti arba padidėti skrandžio sulčių rūgštingumas. Paprastai pavalgius po 30-40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Ilgai sergantis ligonis suliesėja, jam prasideda mažakraujystė.
Dažniausia komplikacija – kraujavimas iš skrandžio gleivinės žaizdelių (erezijų). Neišgydžius H.pylori sukelto skrandžio uždegimo, galima susirgti opalige. Esant lėtiniam uždegimui dažniau susergama skrandžio vėžiu. Sergant autoimuniniu gastritu, kartu gali būti vitamino B12 stokos mažakraujystė.
Pagrindinis tyrimo metodas – gastroskopija. Jos metu galima paimti gleivinės gabaliuką (biopsiją) Helicobacter pylori nustatymui.
Didelę reikšmę gastrito gydymui turi dieta. Ūminio gastrito atveju, ligoniui plaunamas skrandis ir duodama tik gerti saldytos šiltos arbatos. Vėliau kurį laiką patartinas skystas šiltas maistas (kisielius, klijinga perkošta sriuba, košė, troškinta liesa mėsa, žuvis, minkštai virti kiaušiniai, baltos duonos džiūvėsiai).Sergantį lėtiniu gastritu turi prižiūrėti ir gydyti gydytojas. Vaistai skiriami atsižvelgiant į skrandžio sulčių rūgštingumą. Dažniausiai vartojami skrandžio rūgšties išsiskyrimą mažinantys vaistai – H2 receptorių blokatoriai (ranitidinas, famotidinas) arba protonų siurblio inhibitoriai (omeprazolis, lansoprozolis). Lengvesniais atvejais gali būti naudojami skrandžio rūgštį neutralizuojantys vaistai –antacidiniai (aliuminio, magnio hidroksidai), gleivinę apsaugantys medikamentai (sukralfatas, bismuto preparatai, prostaglandino analogai). Jeigu gastritą sukėlė Helicobacter pylori, skiriamas ją naikinantis gydymas trijų vaistų deriniu, iš kurių du yra antibiotikai (dažniausiai skiriami klaritromicinas, metronidazolis, amoksicilinas). Yra įvairios gydymo schemos, tačiau gydymą skiria tik gydytojas – nesigydykite patys! Jei reikia, kartu gali būti skiriami vaistai nuo pykinimo (metoklopramidas).Esant sunkiam skrandžio uždegimui su komplikacijomis gydoma ligoninėje, tokiu atveju gali būti skiriamas papildomas gydymas lašelinėmis skysčių infuzijomis, antibiotikais.Sveikti padeda fizioterapijos procedūros, mineralinis vanduo, gydymasis sanatorijoje, vaistai ir kitos medicininės priemonės.
Patartina vengti dirginančio skrandžio gleivinę maisto – aštraus, kepto, rūkyto, sugedusio, ypač uždegimo paūmėjimų metu ir jei uždegimai kartojasi. Esant ūminiam uždegimui, reikėtų skrandį išplauti, pirmą dieną skiriami tik skysčiai. Jei netyčia išgėrėte stiprios rūgšties – ją neutralizuoti galima pienu, jei šarmo – jis neutralizuojamas praskiesta citrinos rūgštimi (bet būtina kreiptis į gydytoją!).Jeigu randama H.pylori, bet skrandžio uždegimo nėra, jos naikinti nereikia!

Negalavimui gydyti
Morkų sultys Turtingiausias vitamino A šaltinis, kurį organizmas gerai pasisavina. Šiose sultyse taip pat gausu vitaminų B, C, D, E, PP, K. Morkų sultys gerina virškinimą. Priklausomai nuo sveikatos būklės, per dieną galima išgerti 0,5-3 l sulčių. Jos itin naudingos nėščioms ir maitinančioms moterims. Morkų sultys - natūralus tirpiklis sergant opaligėmis ar vėžiu. Jos padidina imunitetą infekcijoms, saugo nervinę sistemą ir neturi lygių kaip žvalumo bei gyvybinės energijos užtikrinimo šaltinis.

Maistą reikia ruošti taip, kad sergančiam organui būtų suteikiama maksimali ramybė ir kad būtų išvengiama per didelio skrandžio sulčių išsiskyrimo. Maistas turi neutralizuoti išsiskiriančią druskos rūgštį, nedirginti skrandžio ir žarnyno gleivinės.

Rėmuo,gestroezofaginis refliuksas

Gastroezofaginis refliuksas – procesas, kurio metu rūgštus skrandžio turinys, iš skrandžio pakyla į stemplę. Pavienius rėmens epizodus patiria praktiškai visi, tačiau kai kuriuos žmones rėmuo vargina pastoviai, net kasdien, ir neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę . Tai jau reikalauja gydytojo įsikišimo. Dažnas (ne mažiau du kartus per savaitę) ir pastovus rėmuo yra pagrindinis gastroezofaginio refliukso ligos simptomas.

Ligos priežastys:

Stemplės perėjimo į skrandį srityje yra storesnis stemplės raumenų sluoksnis – apatinis stemplės raukas, kuris trukdo skrandžio turiniui patekti atgal į stemplę. Jei šis raukas per daug atsipalaiduoja (sumažėja jo tonusas) ar atsipalaiduoja ne laiku (ne rijimo metu), rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę, sukeldamas rėmenį. Kartais refliuksas ir rėmuo atsiranda nėštumo metu, nutukus, po skrandžio ar stemplės operacijų. Tačiau dažniausiai stemplės apatinio rauko atsipalaidavimo ir nepakankamo užsidarymo priežastis būna neaiški.Rėmenį išprovokuoti gali darbas pasilenkus, persivalgymas, gulima padėtis pavalgius, riebus ar saldus maistas, alkoholis, kava, produktai, kurių sudėtyje yra pipirmėtės, rūkymas, kai kurie vaistai (eufilinas, nitroglicerinas, atropinas ir kt.).

Simptomai:

Pykinimas
Pilvo pūtimas
Nemalonus skonis burnoje
Rijimo sutrikimai
Skrandžio pilnumas
Rėmuo
Riaugėjimas oru
Maisto atpylimas
Rūgšties jutimas burnoje
Skausmas duobutėje po krūtinkauliu
Ligos eiga ir būklės sunkumas labai įvairūs. Kartais pakanka pakeisti mitybos, gyvenimo įpročius ar skirti nedideles vaistų dozes, kad rėmuo išnyktų. Sunkesniais atvejais, net ir skiriant vaistų derinius, gydymas gali būti nepakankamai efektyvus arba simptomai atsiranda iš naujo, nutraukus gydymą.
Komplikacijos:
Dažnai besikartojantis gastroezofaginis refliuksas sukelia stemplės uždegimą –atsiranda paviršinės stemplės gleivinės žaizdelių (erozijų), sunkesniais atvejais pažeidimas būna gilesnis, susidaro opos. Kartais stemplė susiaurėja, sutrumpėja, rečiau pasitaiko kraujavimas iš erozijų ar opų. Viena rimčiausių komplikacijų yra normalaus plokščio stemplės epitelio pasikeitimas cilindriniu (Barretto stemplė) – tai priešvėžinė būklė. Dėl miego metu esančio refliukso gali atsirasti naktinis kosulys, dusulys, prikimimas ryte, rečiau – aspiracinis plaučių uždegimas, kuris atsiranda į plaučius patekus atpiltam skrandžio turiniui.
Tyrimai:
Endoskopinio tyrimo (ezofagofibrogastroskopijos) metu galima pamatyti stemplės uždegimą ir GERL komplikacijas (opas, stemplės susiaurėjimą, kraujavimą, suvėžėjimą). Atliekant stemplės rentgenologinį tyrimą, galima pamatyti refliuksą iš skrandžio į stemplę, susiaurėjimą, opas, stemplės vėžį. Taip pat yra specialus tyrimas – stemplės pH-metrija, kai visą parą registruojama, ar į stemplę patenka rūgštus skrandžio turinys. Kartais atliekama stemplės manometrija – matuojamas stemplės apatinio rauko tonusas (esant ligai, dažnai būna sumažėjęs).
Gydymas:
Lengvais atvejais gali būti skiriami skrandžio rūgštį neutralizuojantys vaistai – antacidiniai preparatai (į jų sudėtį įeina kalcio, magnio, aliuminio hidroksidai). Tačiau dažniausiai gydoma skrandžio rūgšties išsiskyrimą slopinančiais vaistais – protonų siurblio inhibitoriais (rabeprazoliu, omeprazoliu) ar H2 blokatoriais (ranitidinu, famotidinu). Dažniausiai skiriamas vienas iš šių vaistų, tačiau esant sunkiai GERL eigai galima gydyti ir abiejų grupių vaistų deriniu (pvz. omeprazoliu ir ranitidinu).Kartu gali būti skiriami ir stemplės motoriką veikiantys vaistai – metoklopramidas, cisapridas, domperidonas.Sunkiais atvejais skiriamos didesnės vaistų dozės, vaistų deriniai, tačiau net ir tada gydymas gali būti nepakankamai efektyvus. Tokiais atvejais, o taip pat esant komplikacijoms, operuojama.Jeigu nutraukus gydymą, rėmuo bei stemplės uždegimas vėl atsiranda, būtina skirti ilgalaikį gydymą rūgšties išsiskyrimą slopinančiais vaistais.
Patarimai:

Gastroezofaginio refliukso gydyme didelę reikšmę turi ne tik vaistai, bet ir gyvenimo, mitybos įpročių keitimas. Kartais nuo rėmens galima apsisaugoti net nevartojant vaistų! Reiktų dažniau maitintis (5-6 kartus per dieną), nepersivalgyti, nevalgyti 2-3 valandas prieš miegą, nevartoti riebaus maisto, šokolado, alkoholio, kavos, aštrių prieskonių, mėtų, nerūkyti. Jei vargina antsvoris, patartina mažinti kūno svorį. Reiktų miegoti pakeltu galvūgaliu, nedirbti pasilenkus, nedėvėti juosmenį veržiančių drabužių. Jeigu vis dėlto pajutote rėmenį, galima išgerti rūgštį neutralizuojančių vaistų (pvz. Almagel, Maalox). Jei rėmuo dažnai kartojasi, reiktų kreiptis į gydytoją.

Gydomosios arbatos, padedančios nuo rėmens graužimo:
1.20 g gysločio lapų, 20 g jonažolės žolės, 5 g ramunėlių žiedų. Viską sumaišyti. Šaukštą mišinio užpilti stikline verdančio vandens. Išgerti per du kartus.
2.5g vaistinės ramunės žiedų, 20g plačialapio gysločio lapų, 20g paprastosios jaunažolės žolės. Vieną valgomąjį šaukštą mišinio užpilkite stikline verdančio vandens, palikite pritraukti 15 min. Gerkite po valgomąjį šaukštą arbatos 3 kartus per dieną.

Paplitimas Lietuvoje:
Lietuvoje refliukso liga diagnozuota 10% gyventojų, nors apie 30% skundžiasi rėmeniu, kuris kartojasi bent du kartus per savaitę. Iš jų – 10% visų ligonių (arba 1% visų gyventojų!) turi erozijas stemplėje. Net 0,4-0,8% visų gyventojų turi Baretto stemplę – priešvėžinę būklę, t.y., piktybiškai kintančias ląsteles. Per 20 metų sergančiųjų visų rūšių stemplės vėžiu padaugėjo net tris kartus.

Gastritas

Gastritas – tai skrandžio gleivinės uždegimas, kai pažeista gleivinė, paburksta, parausta, sunkesniais atvejais susidaro gleivinės opos. Gastritas gali būti ūminis arba lėtinis.
Ligos priežastys:
· Alkoholis
· Grubus, sunkiai virškinamas maistas
· Maistas, kuriame yra toksinų gaminančių bakterijas
· Vaistai, nuo uždegimo, vartojami ilgą laiką
· Harmoniniai ir priešvėžiniai medikamentai
· Nuolatinis stresas ir įtampa darbe

Simptomai :
· Pykinimas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Karščiavimas
· Pilvo skausmas
· Vėmimas
· Pilnumo pojūtis skrandyje
· Nemalonus skonis burnoje
Ligos eiga:
Patekus žalingoms medžiagoms į skrandį, paprastai po 4-8 valandų ligoniui atsiranda pilnumo, sunkumo, nevirškinimo jausmas skrandyje. Ligonį pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Ūminio skrandžio uždegimo eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama per 3-4 dienas. Paprastai pavalgius po 30-40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Ilgaisergantis ligonis suliesėja, jam prasideda mažakraujystė.
Komplikacijos:
· Kraujavimas iš skrandžio gleivinės žaizdelių
· Galima susirgti opalige
· Skrandžio vėžys
· Gali būti vitamino B12 stokos mažakraujystė

Lėtinis pankreatitas

Lėtinis pankreatitas

Lėtinis pankreatitas – liga, kurią galima apibūdinti lėtiniu kasos audinio įvairios kilmės uždegimu, kai vietoje funkcinio kasos audinio (egzokrininio ir endokrininio) palaipsniui atsiranda jungiamasis audinys, neatliekantis kasai būdingų funkcijų

Ligos priežastys

Lėtinis alkoholizmas, neracionalus maitinimasis, ypač persivalgymas.
Ligos eiga ir simptomai

Ligos eiga ir simptomai

Sergant šia liga stebimas palaipsniui atsirandantis kasos egzokrininės ir endokrininės funkcijos nepakankamumas. Į tokį lėtinį uždegimą gali būti įtraukti ir aplink kasą esantys organai: storoji žarna, blužnies vena, dvylikapirštė žarna, bendrasis tulžies latakas.Dažniausia šia liga sergantys ligoniai kreipiasi dėl maudžiančio, įvairaus intensyvumo skausmo, paprastai sustiprėjusio pavalgius. Tačiau net 15% ligonių skausmas gali nepasireikšti, liga pirmą kartą nustatoma atsiradus viduriavimui riebiomis išmatomis (steatorėja) arba išsivysčius cukriniam diabetui. Kita vertus, daliai ligonių, kurie nuolat jaučia būdingus skausmus, egzokrininis ir endokrininis kasos audinio uždegimas gali nepasireikšti visą gyvenimą.
Taigi lėtinis pankreatitas yra progresuojanti liga. Tačiau progresavimo tempai laibai įvairūs. Nors šios ligos sukelti pakitimai yra negrįžtami, tačiau laiku taikomi terapijos, endoskopijos ir chirurgijos gydymo metodai gali labai palengvinti pagrindinius šios ligos simptomus: skausmą, virškinimo sutrikimą ir viduriavimą, cukrinį diabetą.

Tyrimai

Diagnozuojant šią ligą laboratoriniai tyrimai nėra labai jautrūs. Serumo amilazė ir lipazė gali padidėti kasos uždegimo paūmėjimo metu, tačiau ne visada. Pažengusios ligos stadijos atveju, kai kasos funkcinio audinio žymiai sumažėja, šių fermentų koncentracijos kraujo serume beveik niekada nepadidėja. Gliukozės koncentracija kraujo serume nevalgius ir gliukozės tolerancijos mėginys yra skirti išsivysčiusiam antriniam diabetui nustatyti. Tam, kad būtų patvirtintas egzokrininės kasos funkcijos nepakankamumas, reikėtų atlikti 72 valandų išmatų riebalų koncentracijos tyrimą. Šis tyrimas Lietuvoje nėra paplitęs.
Pažengusio lėtinio pankreatito diagnostika nėra sunki. Kasos kalcifikatus, išplėstą kasos lataką atsiradusias pseudocistas, net ryškesnius fibrozės plotus aiškiai patikslina vaizduojamieji tyrimai:
Apžvalginė pilvo rentgenografija,
Ultragarso tyrimas,
Kompiuterinė tomografija,
Magnetinis rezonansas,
Endoskopinė retrograninė cholangiopankreatografija (ERCPG).

Tačiau pastarieji tyrimai dažniausiai nėra informatyvūs, jei liga nėra toli pažengusi ir kasos struktūroje nesimato aiškių struktūrinių defektų.
Ankstyvose ligos stadijose tiksliausia būtų naudoti tiesioginius egzokrininės kasos funkcijos tyrimo testus (sekretino, sekretino-cholecistokinino), tačiau Lietuvoje pastarieji nėra taikomi dėl brangumo. Be to, šie tyrimai reikalauja didelio atliekančių patyrimo ir atima nemažai laiko, yra nemalonūs ligoniui.
Tam, kad egzokrininę kasos funkciją galima būtų įvertinti mažiau invaziniais tyrimais, buvo sukurta nemažai neinvazinių egzokrininės kasos funkcijos tyrimų: pankreatolauryno testas, bentiromido testas, aminorūgščių sunaudojimo testas it .t.t.
Nemažas skaičius įvairių šiai ligai nustatyti naudojamų tyrimų rodo, kad ligos diagnostika nėra paprasta. Be to, šią ligą reikia skirti ir nuo kitų viršutinio virškinimo trakto ligų: opaligės, tulžies latakų ligų, ūminio pankreatito, motorikos ligų. Nereikia pamiršti, kad panašius į lėtinio pankreatito skausmus gali sukelti net miokardo infarktas ar aortos disekacija ir t.t.

Komplikacijos

Dvylikapirštės ir bendro kasos latako striktūrų susiformavimas
Blužnies venos trombozė
Storosios žarnos striktūrų susiformavimas
Kasos latako vientisumo pažeidimaiŠiems ligoniams kasos vėžio rizika yra keturis kartus didesnė nei bendroje populiacijoje.

Gydymas

Skausmo gydymas. Malšinant lėtiniu pankreatitu sergančių ligonių skausmą rekomenduojama nenaudoti alkoholinių gėrimų, laikytis dietos sumažintu riebalų kiekiu. Prieš gydant skausminį sindromą visada reikia pasitikslinti, kas jį sukėlė, aiškintis, ar neatsirado lėtinio pankreatito komplikacijų, kurias galima būtų gydyti nemedikamentinėmis priemonėmis. Skausmui gydyti paprastai skiriami analgetikai. Skausmą gydyti reikėtų pradėti nuo nenarkotinių, priešuždegiminių preparatų.
Egzokrinino kasos nepakankamumo gydymas. Jį galima suskirstyti į dietą ir pakaitinė fermentų terapiją. Dietoje paprastai stengiamasi riboti riebalus(40-60g/d;<30% bendrų kalorijų kiekio). Esant ryškiai steatėjai, sunkiai kontroliuojamai kasos fermentų pakaitine terapija, rekomenduojama maisto papildai su vidutinių grandžių trigliceridais (MCT).

Patarimai

Patartina valgyti dažnai po nedaug, nepersivalgyti. Maistas turi būti pagamintas iš šviežių, gerų produktų, smulkintas, virtas ar troškintas. Negalima valgyti sūdytų, marinuotų, konservuotų, riebių ir keptų valgių. Patartina laikytis tinkamo darbo ir poilsio režimo, negalima dirbti sunkaus fizinio darbo.

HEPATITAS (GELTA)

Hepatitas – tai ūminis ar lėtinis kepenų uždegimas, kai dėl įvairių priežasčių pažeistos kepenų ląstelės žūva, į kepenų audinį įsiskverbia uždegiminės, o žuvusių ląstelių vietą pamažu užpildo jungiamasis audinys (visiškai nesuardantis normalios kepenų struktūros). Jei ūminis hepatitas užtrunka ilgiau kaip 6 mėnesius, tai jau vadinamas lėtiniu uždegimu. Neretai ūminio periodo nebūna ir liga nuo pat pradžių yra lėtinė.
Ligos priežastys:
Kepenų uždegimą sukelia įvairios priežastys. Viena dažniausių – hepatitų virusai A, B ir C (jų yra daugiau, bet šie pasitaiko dažniausiai). Hepatito A virusas sukelia tik ūminį kepenų uždegimą, o B ir C virusai yra dažna ne tik ūminio, bet ir lėtinio uždegimo priežastis (ūminis gali pereiti į lėtinį arba liga nuo pat pradžių įgauna lėtinę eigą). Pagrindinis užsikrėtimo hepatitu A būdas – per burną (su užkrėstu maistu, vandeniu, per rankas), o B ir C virusai plinta lytiniu keliu ar per kraują (perpilant užkrėstą kraują, kontaktuojant su infekuotu krauju ar kitais organizmo skysčiais, per užkrėstus medicininius instrumentus, atliekant tatuiruotę, hemodializę, vartojant intraveninius narkotikus). Gimdymo metu serganti motina hepatito B ir C virusais gali užkrėsti kūdikį, taip pat užsikrėsti galima, naudojant infekuotus skutimosi reikmenis, dantų šepetėlius ir pan.
Kartais kepenų uždegimo priežastis nenustatoma – tai vadinamasis kriptogeninis hepatitas.
Simptomai:
· Pykinimas
· Sąnarių skausmas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Karščiavimas
· Niežulys
· Akių, odos pageltimas
· Tamsus šlapimas
· Šviesios išmatos
· Maudimas dešinėje pašonėje

Ligos eiga:
Kepenų uždegimui būdingas akių, odos pageltimas – gelta, tačiau ji būna ne visada, dažnai intensyvesnė sergant ūminiu uždegimu, paūmėjus lėtiniam. Kartu patamsėja šlapimas, išmatos tampa kiek šviesesnės. Taip pat atsiranda sunkumas, maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje, apetito stoka, pykinimas (rečiau – vėmimas), bendras silpnumas, nuovargis, sumažėja darbingumas. Karščiavimas būna ne visuomet ir dažniausiai nedidelis. Dažnai skundžiamasi sąnarių, raumenų skausmu, niežuliu, prakaitavimu, moterims gali sutrikti menstruacijos. Neretai (ypač sergant lėtiniu uždegimu) simptomai būna nelabai išreikšti ar jų visai nebūna.Susirgus hepatitu A, dažniausiai pasveikstama per kelias savaites. Ūminis B (pasitaikantis apie 10 proc. sergančiųjų) ir C (apie 70-80 proc. sergančiųjų) hepatitas gali pereiti į lėtinį.Lėtinis hepatitas diagnozuojamas, kai ūminis neišgydomas per 6 mėnesius (virusas lieka kraujyje). Iš anksto numatyti, ar ūminis uždegimas pereis į lėtinį sunku. Negydomas lėtinis virusinis B ir C hepatitas anksčiau ar vėliau (atsižvelgiant į uždegimo aktyvumą, dažniausiai per 10-40 metų) progresuoja iki kepenų cirozės. Skiriant gydymą stabilus geras efektas gaunamas apie 50 proc. ligonių, tačiau gydymą nutraukus daliai jų liga vėl atsinaujina.Autoimuninio (kaip ir lėtinio virusinio) hepatito eiga ir progresavimas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, gydymas ilgalaikis (trunkantis net kelerius metus), nes jį nutraukus simptomų dažniausiai vėl atsiranda.
Kepenų uždegimui būdingas akių, odos pageltimas – gelta, tačiau ji būna ne visada, dažnai intensyvesnė sergant ūminiu uždegimu, paūmėjus lėtiniam. Kartu patamsėja šlapimas, išmatos tampa kiek šviesesnės. Taip pat atsiranda sunkumas, maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje, apetito stoka, pykinimas (rečiau – vėmimas), bendras silpnumas, nuovargis, sumažėja darbingumas. Karščiavimas būna ne visuomet ir dažniausiai nedidelis. Dažnai skundžiamasi sąnarių, raumenų skausmu, niežuliu, prakaitavimu, moterims gali sutrikti menstruacijos. Neretai (ypač sergant lėtiniu uždegimu) simptomai būna nelabai išreikšti ar jų visai nebūna.Susirgus hepatitu A, dažniausiai pasveikstama per kelias savaites. Ūminis B (pasitaikantis apie 10 proc. sergančiųjų) ir C (apie 70-80 proc. sergančiųjų) hepatitas gali pereiti į lėtinį.
Lėtinis hepatitas diagnozuojamas, kai ūminis neišgydomas per 6 mėnesius (virusas lieka kraujyje). Iš anksto numatyti, ar ūminis uždegimas pereis į lėtinį sunku. Negydomas lėtinis virusinis B ir C hepatitas anksčiau ar vėliau (atsižvelgiant į uždegimo aktyvumą, dažniausiai per 10-40 metų) progresuoja iki kepenų cirozės. Skiriant gydymą stabilus geras efektas gaunamas apie 50 proc. ligonių, tačiau gydymą nutraukus daliai jų liga vėl atsinaujina.
Autoimuninio (kaip ir lėtinio virusinio) hepatito eiga ir progresavimas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, gydymas ilgalaikis (trunkantis net kelerius metus), nes jį nutraukus simptomų dažniausiai vėl atsiranda.
Progresuojant lėtiniam hepatitui atsiranda negrįžtamų kepenų pokyčių ir vystosi kepenų cirozė. Sergant virusiniu ar autoimuniniu kepenų uždegimu gali būti pažeisti kiti organai – atsiranda glomerulonefrito, miokardito, vaskulito, tiroidito simptomų, odos pakitimų, hemolizinė anemija ir kt. Jei kepenų uždegimas sunkus, gali vystytis kepenų nepakankamumas. Ilgai sergant virusiniu B ar C hepatitu didėja rizika susirgti kepenų vėžiu.
Tyrimai:
Čiuopdamas pilvą gydytojas dažnai nustato padidėjusias, skausmingas kepenis. Kraujo tyrime randamas padidėjęs kepenų fermentų, bilirubino kiekis, uždegiminiai kraujo baltymų pokyčiai. Pagal tai, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, randama kitų kraujo pokyčių: nustatomi hepatitų A, B ar C žymenys, autoantikūnai sergant autoimuniniu kepenų uždegimu, pakitęs geležies ir vario kiekis, kitų infekcinių sukėlėjų (pvz.: citomegalo viruso, leptospirų, toksoplazmų) žymenys. Atlikus echoskopiją įvertinami pokyčiai kepenyse, jų padidėjimas. Tiksliausiai kepenų pakitimai, uždegimo aktyvumas nustatomas atlikus kepenų biopsiją (ji atliekama ir kai neaiški kepenų uždegimo priežastis) ir gautą kepenų audinį ištyrus mikroskopu.
Čiuopdamas pilvą gydytojas dažnai nustato padidėjusias, skausmingas kepenis. Kraujo tyrime randamas padidėjęs kepenų fermentų, bilirubino kiekis, uždegiminiai kraujo baltymų pokyčiai. Pagal tai, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, randama kitų kraujo pokyčių: nustatomi hepatitų A, B ar C žymenys, autoantikūnai sergant autoimuniniu kepenų uždegimu, pakitęs geležies ir vario kiekis, kitų infekcinių sukėlėjų (pvz.: citomegalo viruso, leptospirų, toksoplazmų) žymenys. Atlikus echoskopiją įvertinami pokyčiai kepenyse, jų padidėjimas. Tiksliausiai kepenų pakitimai, uždegimo aktyvumas nustatomas atlikus kepenų biopsiją (ji atliekama ir kai neaiški kepenų uždegimo priežastis) ir gautą kepenų audinį ištyrus mikroskopu.
Gydant kepenų uždegimą galima būtų išskirti bendrąjį gydymą, tinkamą visų hepatitų atveju, ir specifinį, skiriamą atsižvelgiant į uždegimą sukėlusią priežastį. Iš vadinamųjų bendrųjų vaistų yra skiriami hepatoprotektoriai (karsilis, hepatofalkas, hepavitas, silegonas, esencialis), ursodezoksicholinė rūgštis, B grupės vitaminai, vitaminai E, C, kartais folinė rūgštis. Sergant ūminiu ar ryškiau paūmėjus lėtiniam hepatitui skiriamos lašinės skysčių infuzijos, jei uždegimas labai aktyvus – prednizolonas(lašinamas į veną ar geriamas).
Sergant lėtiniu virusiniu B hepatitu gali būti skiriamas alfa-interferonas ir/ar lamivudinas, o sergant lėtiniu (kartais ir ūminiu) virusiniu C hepatitu – alfa-interferonas ir ribavirinas. Tinkami gydymui ligoniai atrenkami remiantis kepenų fermentų padidėjimu ir kepenų bioptato tyrimo rezultatais, gydymas dažniausiai trunka 0,5-1 metus, kartais ir ilgiau. Jei nutraukus gydymą kepenų uždegimas vėl paūmėja, vaistų gali būti skiriama pakartotinai. Kadangi šie vaistai sukelia nemažai šalutinių reiškinių, kas mėnesį kartojami kraujo tyrimai. Jie padeda įvertinti ir gydymo efektyvumą.
Autoimuniniam hepatitui gydyti skiriamas prednizolonas, azatioprinas. Gydymas yra ilgalaikis, nes jį nutraukus, o kartais net sumažinus vaistų dozę, uždegimas vėl paūmėja.
Patarimai:
Nepaisant to, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, patartina nevartoti alkoholio ir toksiškai kepenis galinčių veikti vaistų, nedirbti su toksinėmis medžiagomis, patartina vengti sunkaus darbo. Rekomenduojama nevartoti riebaus, labai aštraus, rūkyto ir sukeliančio nemalonius pojūčius (pilvo pūtimą, maudimą, pykinimą) maisto, maitintis reguliariai, vartoti pakankamai vitaminų.
Vaistai:
APAP , Cardace, Elontril, Kapteks (Kaptoprilis), Ko-trimoksazolis (Sulfametoksazolis su trimetoprimu, ko-trimoksazolis) Naproksenas (Naproksenas) Salofalk® (Mesalazinas)

Opaligė

Klasifikacija. Vaikų opaligės klasifikaciją pasiūlė A. Maurinas ir kt. (1982). Paprastai nurodoma opaligės fazė (1-paūmėjimas, 2-ne visiška klinikinė remisija, 3- klinikinė remisija), lokalizacija (skrandis, dvylikapirštė žarna), forma (nekomplikuota, komplikuota, kokios komplikacijos), funkcinė skrandžio būklė (rūgštingumas), kitos ligos. Kai įmanoma, nurodoma klinikinė ir endoskopinė opaligės stadija (1-šviežia opa, 2-epiteliacijos pradžia, 3-opos defekto gijimas, 4-klinikinė-endoskopinė remisija).

Ligos paplitimas. Dabar vaikų opalige serga 1,2 ± 0,3 vaiko iš 1000. Iki 12 metų berniukai ir mergaitės serga maždaug vienodai, vėliau dažniau serga berniukai ir jaunuoliai. Mokyklinio amžiaus vaikai serga dažniau negu ikimokyklinio.

Ligos priežastys. Ligą gali sukelti keli tarpusavyje susiję faktoriai. Tai mitybos režimo pažeidimas, dažnos konfliktinės situacijos šeimoje, mokykloje, kieme, per dideli užklasinės veiklos krūviai, lėtinės infekcijos židiniai, gretimų organų ligos. Sergant opalige, serotonino koncentracija sumažėja. Opaligės patogenezės mechanizmas yra labai sudėtingas. Jame didelę reikšmę turi nervų ir endokrininės sistemos disfunkcija, aplinkos faktorių poveikis, paveldimumas, genetinis skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės atsparumas ir, matyt, imunoalerginiai faktoriai. Neabejotinas agresijos faktorius yra tulžies rūgštys, refliukso metu patenkančios į skrandį.
Opaligė labai dažnai (apie 70%) yra paveldima, ypač iš tėvo pusės. Nurodoma, kad dažniau opalige serga 0 (1) kraujo grupės žmonės.

Simptomai. Gali atsirasti erozijų, užgyjančių be rando, nes pažeidžiama tik gleivinė, ir opų (mažų-iki1 cm skersmens, vidutinių-1-2 cm, didelių-iki 10 cm, gigantiškų- daugiau kaip 10 cm skersmens).
Vaikams 6-12 kartų dažniau būna dvylikapirštės žarnos negu skrandžio opos.Dažniausiai susidaro viena opa, bet gali būti ir kelios.

Ligos eiga. Svarbiausias opaligės požymis-skausmas. Iš pradžių jis ne visuomet esti apibrėžtas, skauda apie bambą arba visą pilvą. Ilgainiui skausmas pasidaro stipresnis, pastovesnis. Atsiranda naktinis ir „alkio“ skausmas. Dispepsijos simptomai (pykinimas, vėmimas, rėmuo, atsirūgimai) vaikams būna rečiau negu suaugusiems. Ilgainiui jie išryškėja. Apetitas pablogėja 15-20% ligonių. Tokie ligoniai gali suliesėti. Ryškėja astenijos simptomai, greitai nuvargstama, sutrinka miegas, vegetacinės nervų sistemos funkcija. Liežuvis pasidengi apnašomis.
Opaligė dažniausiai paūmėja rudenį ir pavasarį. Paūmėjimas trunka 1,5-2 mėnesius.

Komplikacijos. Opaligė gali komplikuotis kraujavimu iš opos, kuris gali būti slaptas (dažniau) arba profuzinis.

Tyrimai. Diagnozei nustatyti daroma skrandžio sekrecijos ir rūgštingumo tyrimai, pH-metrija, radiotelemetrija. Sekrecija ir rūgštingumas dažnai būna padidėję, ypač kai yra ūminė ligos fazė ir ilgiau sergama. Gyjant opai, sekrecija paprastai normalėja. Opaligės diagnozę patvirtina gastroduodenofibroskopinis tyrimas, kai akivaizdžiai matyti gleivinės defektas bei jos pakitimai. Jeigu opaligė nesikomplikuoja, kraujas paprastai nepakinta.

Gydymas. Unikalaus vaisto nuo opaligės nėra. Ją gydyti reikia kompleksiškai. Svarbiausia sureguliuoti režimą, miegą, dietą, ir tik po to bus veiksmingas medikamentinis gydymas.
2-4 savaites skiriamas lovos režimas. Svarbu ne tik gulimas režimas, bet ir psichinė ramybė. Ligonis turi papildomai 1-2 valandas per parą miegoti. Maistas neturi mechaniškai ir termiškai dirginti skrandžio gleivinės. Valgyti duodama po nedaug, 5-6 kartus per dieną. Baltymai, riebalai ir angliavandeniai turi būti subalansuoti pagal amžiaus poreikius. Vaikui, nealergiškam pienui, rekomenduojama jo šilto duoti kelis kartus per dieną. Kai yra hiposekrecija, tinka rūgęs pienas, kefyras. Mėsa, žuvis duodama tik suflė pavidalu, neriebi. Būtini ne tik gyvūniniai, bet ir augaliniai riebalai. Negalima vartoti grubios ląstelienos, žalių vaisių ir daržovių. Rekomenduojamos kopūstų, morkų, bulvių, obuolių sultys, kepti, vėliau-žali trinti obuoliai, bananai. Gerti patariama mineralinį vandenį. Tai pat gydoma ir tam tikrais medikamentais.

Patarimai. Opaligę reikia skirti nuo simptominių skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų, atsirandančių veikiant vienam arba keliems veiksniams. Skirtingai nuo opaligės, nustačius ir pašalinus tuos veiksnius (veiksnį), opos užgyja. Simptominės opos linkusios komplikuotis. Dažnai jos esti nebylios ir pasireiškia tik tada, kai komplikuojasi.

Prognozė. Opaligės prognozė priklauso nuo savalaikio ir tinkamo gydymo, individualių organizmo ypatybių, komplikacijų. Opaligė linkusi recidyvuoti.

Profilaktika. Vaikams, kuriems yra rizika susirgti opalige, reikia skirti profilaktikos priemonių: sureguliuoti režimą, miegą, mitybą.

Opaligė

Tai lėtinė liga, kuriai paūmėjus atsiranda skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa. Paviršinės skrandžio ar dvylikapirštės žarnos gleivinės žaizdelės vadinamos erozijomis. Jei pažeidimas gilesnis, susidaro gleivinės „žaizda” – tai opa.

Ligos priežastys

- Bakterija, vadinama Helicobacter pylori (H.pylori). Pagrindinis užsikrėtimo būdas – per burną. Užsikrėtusių šia bakterija žmonių yra labai daug, bet dauguma jokių ligos simptomų neturi. Kitiems ši bakterija gali sukelti ūminį ar lėtinį skrandžio uždegimą, opaligę ar net skrandžio vėžį.;
- Vaistų vartojimas (aspirino, vaistų nuo uždegimo – indometacino, diklofenako ir kt., hormoninų vaistų);
- Rūkymas;
- Stresas;
- Netinkama mityba (nereguliarus, retas maitinimasis, aštrus, grubus maistas.

Ligos simptomai
- Pykinimas
- Vėmimas
- Rėmuo
- Skausmas viršutinėje pilvo dalyje
- Pilvo skausmas nevalgius, naktį
- Pilvo skausmas pavalgius.

Ligos eiga

Dažniausiai jaučiamas skausmas viršutinėje pilvo dalyje. Jei opa dvylikapirštėje žarnoje, skauda nevalgius, o pavalgius pagerėja. Jei opa skrandyje – skauda pavalgius. Ligonį taip pat gali pykinti, vargina rėmuo, tačiau apetitas dažniausiai išlieka normalus.Gydoma opa užgyja per maždaug 4 savaites, o simptomai išnyksta greičiau. Neskiriant gydymo tai trunka ilgiau. Ligai paūmėjus, opa gali atsirasti iš naujo. Kai kurios komplikacijos (kraujavimas, prakiurimas) vystosi labai greitai ir gali būti mirtinos.

Komplikacijos

Opos gali kraujuoti. Tokiu atveju gali atsirasti vėmimas tamsiu krauju (kaip kavos tirščiai), juodos išmatos, silpnumas, mažakraujystė (sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje). Dėl labai gilios opos pragraužiama dvylikapirštės žarnos ar skrandžio sienelė, opos gali prakiurti. Pagrindinis simptomas – labai stiprus skausmas skrandžyje ir aplink jį (kaip peilio dūris). Kartais opos prasigraužia į greta esantį organą (dažniausiai kasą) – opa pragraužia dvylikapirštės žarnos sienelę, prie kurios liečiasi kasa ir sukelia kasos uždegimą, atsiranda skausmas nugaroje. Gyjant opoms (ypač jei jos dažnai kartojasi), susidaro randai, susiaurėja žarna ar skrandis. Dėl to gali būti vėmimas, mažėti kūno svoris.

Tyrimai

Pagrindinis tyrimo metodas – gastroduodenoskopija. Jos metu galima ne tik pamatyti opą, bet ir paimti gleivinės biopsiją H.pylori ar vėžiui nustatyti. Rentgenologinis skrandžio tyrimas – mažiau patikimas metodas, atliekamas, jei dėl kokių nors priežasčių negalima atlikti gastroduodenoskopijos. Jo metu H.pylori nenustatoma. H.pylori galima nustatyti ir specialiu kraujo tyrimu.
Lietuvoje padidėjusio skrandžio rūgštingumo ligoms nustatyti taikomas endoskopinis tyrimas - specialiu vamzdelį primenančiu prietaisu apžiūrima stemplės ar skrandžio ertmė. Lietuvoje taip pat galima atlikti kvėpavimo testą, tačiau endoskopija yra pigesnė.

Gydymas

Opaligės gydymui vartojami kelių rūšių vaistai. Paprasčiausi iš jų – skrandžio rūgštį neutralizuojantys vaistai – antacidiniai (į jų sudėtį įeina kalcio, magnio, aliuminio hidroksidai). Jų išgėrus gana greit sumažėja skausmas. Stipriau veikiantys yra skrandžio rūgšties išsiskyrimą slopinantys vaistai – H2 receptorių blokatoriai (ranitidinas, famotidinas) ir protonų siurblio inhibitoriai (omeprazolis, lansoprozolis). Juos vartojant sumažėja skausmas, opa greičiau gyja. Gali būti skiriami ir gleivinę apsaugantys vaistai – sukralfatas, mizoprostolis. Jei randama H.pylori, turi būti skiriamas ją naikinantis gydymas, kitaip yra didelė tikimybė, kad opa atsiras iš naujo. Skiriamas trijų vaistų derinys, iš kurių du yra antibiotikai (dažniausiai klaritromicinas, amoksicilinas ar metronidazolis). Egzistuoja įvairios šio gydymo schemos, ir jas parinkti turi gydytojas. Gydymas dažniausiai trunka 7 dienas, po to dar 2-4 savaites skiriami rūgšties išsiskyrimą slopinantys vaistai. Svarbu gydymą tęsti kiek paskirta ir nenutraukti, kai pasijutote geriau! Atsiradus komplikacijoms, gydoma ligoninėje ir dažnai tokiu atveju operuojama.

Patarimai

Susirgus opalige, reiktų nebevartoti vaistų nuo uždegimo (aspirino, diklofenako, indometacino ir kt.). Svarbu reguliariai maitintis, nevartoti aštraus maisto (pvz., svogūnų, česnakų, aštrių padažų), marinuotų, rūkytų, riebių produktų, gazuoto vandens, kavos, alkoholio. Tinka pieno produktai, košės, neriebi mėsa, žuvis, troškintos daržovės ir kt. Atsiradus viršutinės pilvo dalies skausmui, ypač jei anksčiau esate sirgęs opalige, galite išgerti rūgštį neutralizuojančių ar jos išsiskyrimą slopinančių vaistų, o dėl tolesnio gydymo kreipkitės į gydytoją

Paplitimas Lietuvoje

Serga 5 – 10% visų gyventojų, dažniausiai darbingo ( 25 – 50 m. ) amžiaus. Skrandžio opalige paprastai serga vyresni žmonės, vyrai 1,5 – 2 kartus dažniau nei moterys. Dvylikapirštės žarnos opaligė dažniau prasideda jaunesniame amžiuje ir ja 5 – 6 kartus dažniau serga vyrai nei moterys. Bakterijos Helicobacter pylori (H.pylori) sukeltą infekciją Lietuvoje turi apie trečdalis 10-12 metų vaikų, apie 40-50 proc. jaunuolių bei apie 70 proc. suaugusiųjų.

Gyvenimo būdas sergant opalige
• Nekankinkite savo skrandžio persivalgydami. Beje, badauti – taip pat negerai. Valgykite po truputį, mėgaudamiesi šiuo malonumu 5–6 kartus per dieną. Negalima valgyti sūraus, aštraus, labai šalto arba labai karšto maisto. • Nevartokite nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (pvz., ibuprofeno, aspirino, diklofenako ir pan.). • Vartokite gydytojo paskirtus vaistus ne tol, kol pasijusite geriau, bet tiek, kiek paskyrė jūsų gydytojas (gydymas paprastai trunka ilgiau nei norėtųsi).



Maisto receptai

- 20 g medetkų žiedų užpilti 200 ml verdančio vandens, palaikyti 15 min., nukošti. Gerti po ½ stiklinės užpilo 3 kartus per dieną prieš valgį.
- 10 g gysločio sėklų užpilti 200 ml verdančio vandens, palikti pritraukti 3 min., nukošti. Gerti po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį.
- 200 ml avižų grūdų su žiedynais užmerkti iš vakaro, ryte užpilti 300–400 ml vandens ir virti tol, kol pasidarys tyrelė, tuomet nukošti. Vartoti po ½ stiklinės 10 minučių prieš valgį.
- Susmulkinti po 10 g ramunės žiedų, pankolio vaisių, piliarožės šaknų, varpučio šaknų. 2 arbatinius šaukštelius šio mišinio užpilti 200 ml verdančio vandens, uždengti šiltai, palikti pritraukti 30 minučių, nukošti. Gerti po stiklinę užpilo prieš miegą.
- 2–3 kartų per dieną valandą prieš valgį gerti po ½ stiklinės pašildytų baltagūžių kopūstų sulčių.
- ½ ramunėlių žiedų, 2 dalys kalendros žiedų, 2 dalys šalpusnio lapų. Užpilti 200 ml verdančio vandens, palikti pritraukti 30 minučių, nukošti. Gerti po 1/3 stiklinės užpilo 20 minučių prieš valgį 2 mėnesius.

Vitaminas D

Vitaminas D (kalciferolis) – grupė riebaluose tirpstančių panašių medžiagų, priskiriamų. Žinomos formos – lamisterolis (Vitaminas D1), ergokalciferolis (Vitaminas D2), cholekalciferolis (Vitaminas D3), dihidrotachisterolis (Vitaminas D4). Žmogaus organizme svarbiausios formos – ergokalciferolis ir cholekalciferolis
Su maistu gaunamas ergosterolis ir cholisterolis, kurie veikiant ultravioletine šviesa organizme paverčiami vitaminais D2 (ergokalciferoliu) ir D3 (cholekalciferoliu).
Vitamino D yra specialiai praturtintame maiste, pavyzdžiui, piene, taip pat kai kuriuose produktuose natūraliai – riebiose lašišose, silkėse, unguriuose, žuvų taukuose, kiaušinio trynyje.

Vitaminas D tirpsta riebaluose, organizme virsta . Pašalinamas lėtai, greičiau pašalinama D3 vitamino forma.

Trūkstant vitamino D, vaikams deformuojasi kaukolė ir stuburas, žandikauliai, sutrinka dantų augimas, atsiranda dėmių dantų emalyje. Suaugusiesiems susilpnėja raumenys, silpnėja imunitetas. Ilgai trūkstant vitamino, suminkštėja kaulai, susergama osteomaliacija. Jau rasta daugybė įrodymų, kad vitaminas D turi galingą antivėžinį poveikį ir yra svarbus imuninės sistemos reguliatorius. Be to, daugelis naujai atskleistų palankių vitamino D poveikių stipresni, kai jo kiekis žymiai didesnis, negu randama daugelio populiacijų individų kraujyje. Šie atradimai, kartu su epidemiologų pateikiamais duomenimis, siejančiais žemą vitamino D lygį su ligomis, paremia prielaidą, kad akivaizdus vitamino D trūkumas prisideda prie keleto sunkių ligų tokių kaip tuberkuliozės ir rachito.
Vitaminu D pakankamai apsirūpinti užtektų 10 minučių pabūti saulėje, tačiau toliau nuo pusiaujo esančiose vietovėse (ir Lietuvoje) to padaryti neišeina, dėl to rekomenduojama vartoti 5 mikrogramus vitamino per dieną papildomai. Nėščioms ir žindamčioms vitamino reikia dvigubai daugiau. Taip pat daugiau vitamino reikia sergant kai kuriomis kepenų ir inkstų ligomis, rachito profilaktikai.

Citrinos

Citrina - vitamino C šaltinis. 2,5 vaisiaus minkštimo ir sulčių pakanka vidutiniam suaugusio žmogaus dienos racionui, žinoma, jei vitamino C negaunama papildomai su kitu maistu. Normaliai maitinantis per dieną pakanka suvalgyti vieną citriną.
Kai vitamino C organizme trūksta, jaučiamas nuovargis, sumažėja atsparumas, blogai gyja žaizdos, padidėja jautrumas infekcinėms ligoms, nes susilpnėja imuninė sistema. Dėl per didelės vitamino C dozės gali parausti oda, išberti, pykinti. Taip organizmas reaguoja labai retai, nes įprastai vitamino C perteklius išskiriamas su šlapimu.
Citrusiniai vaisiai saugo nuo vėžio.Citrinos vaisius galima ne tik valgyti, bet ir naudoti kaip vaistą ar valymo priemonę.Citrina padeda skaidyti riebalus organizme, todėl besiliekninančioms moterims rekomenduojama kasdien išgerti po valgomąjį šaukštą citrinos sulčių.Imunitetui stiprinti žmonės valgo trintas citrinas su cukrumi. Be abejo, tai yra naudinga, tačiau šie vaisiai neturi antibiotikams būdingų savybių, todėl susirgus nereikėtų pasikliauti vien jų poveikiu.Yra nustatyta, kad citrinos sultys padeda balinti dantis. Pavilgius šepetėlį, porą kartų per savaitę galima nušveisti dantis. Dažnai šio metodo taikyti nepatartina, nes dantys gali tapti jautrūs. šiuo metu citrina naudojama visur: nuo gerklės skausmo iki gaivinamojo gėrimo. Citrinos padeda, jei esi psichiškai pavargęs, atgaivinti skaudantį kūną, pagreitinti cirkuliaciją, naikinti celiulitą ar šildyti kojas bei tankas.

Medus- maistas ar vaistas

Paties žodžio medus kilmė siejama su bitės pavadinimu: bitė lotyniškai mel; graikiškai - melissa. Medus sanskritiškai-madhu, lotyniškai mel, prancūziškai - miel, graikiškai - meli, slaviškai - med, miod ir t.t. Tik nedaugelyje kalbų pavadinimas kitoks: vokiškai - Honig., angliškai - honey; švediškai - honning., nyderlandiškai - boning., armėniškai - megra; o totoriškai - bal. Keistoka, kad lietuviškai ir latviškai medaus pavadinimas labai panašus i tolimos šalies Irano pavadinimą modu. Kaip paties medaus žodžio kilmė, taip ir medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų.Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia didelę reikšmę.
Iki mūsų laikų natūralus bičių medus buvo vartojamas kaip saldus maistas. Juk cukraus gamyba atsirado neseniai. Kartu kaupėsi padavimai ir aprašymai, kaip medų vartoti liaudies medicinoje. Detaliau, kaip medų vartoti, nurodo gydytojai. Tačiau nors kelis liaudiškus patarimus, kurių autentiškumas neabejotinas, galima paminėti.
Negausiai 3-4 asmenų šeimai vienos bičių šeimos medaus produkcijos pakanka metams. Kitą medų galima realizuoti. Mat žmogui per metus pakanka iki 2 kg medaus.
Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis produktas. Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ir organinės rūgštys teigiamai veikia žmogaus nervus. Pavyzdžiui, nervingiems, turintiems padidintą skrandžio rūgštingumą, siūloma profilaktiškai tris kartus kasdien 2 val. pries valgį išgerti po du valgomuosius šaukštus medaus. Jis ištirpinamas šiltame vandenyje, piene ar arbatoje. Dalis bitininkų vietoj cukraus vartoja medų jau seniai. Turintiems mažą rūgštingumą medus ištirpinarnas šaltame vandenyje ar kituose skysčiuose ir išgeriamas prieš valgi bent du mėnesius.
Kai kam gali būti prieinamas ženšenio šaknies ir medaus antpilas, kinų vartojamas nuo neatmenamų laikų kaip amžių ilginanti priemonė.