HEPATITAS (GELTA)

Hepatitas – tai ūminis ar lėtinis kepenų uždegimas, kai dėl įvairių priežasčių pažeistos kepenų ląstelės žūva, į kepenų audinį įsiskverbia uždegiminės, o žuvusių ląstelių vietą pamažu užpildo jungiamasis audinys (visiškai nesuardantis normalios kepenų struktūros). Jei ūminis hepatitas užtrunka ilgiau kaip 6 mėnesius, tai jau vadinamas lėtiniu uždegimu. Neretai ūminio periodo nebūna ir liga nuo pat pradžių yra lėtinė.
Ligos priežastys:
Kepenų uždegimą sukelia įvairios priežastys. Viena dažniausių – hepatitų virusai A, B ir C (jų yra daugiau, bet šie pasitaiko dažniausiai). Hepatito A virusas sukelia tik ūminį kepenų uždegimą, o B ir C virusai yra dažna ne tik ūminio, bet ir lėtinio uždegimo priežastis (ūminis gali pereiti į lėtinį arba liga nuo pat pradžių įgauna lėtinę eigą). Pagrindinis užsikrėtimo hepatitu A būdas – per burną (su užkrėstu maistu, vandeniu, per rankas), o B ir C virusai plinta lytiniu keliu ar per kraują (perpilant užkrėstą kraują, kontaktuojant su infekuotu krauju ar kitais organizmo skysčiais, per užkrėstus medicininius instrumentus, atliekant tatuiruotę, hemodializę, vartojant intraveninius narkotikus). Gimdymo metu serganti motina hepatito B ir C virusais gali užkrėsti kūdikį, taip pat užsikrėsti galima, naudojant infekuotus skutimosi reikmenis, dantų šepetėlius ir pan.
Kartais kepenų uždegimo priežastis nenustatoma – tai vadinamasis kriptogeninis hepatitas.
Simptomai:
· Pykinimas
· Sąnarių skausmas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Karščiavimas
· Niežulys
· Akių, odos pageltimas
· Tamsus šlapimas
· Šviesios išmatos
· Maudimas dešinėje pašonėje

Ligos eiga:
Kepenų uždegimui būdingas akių, odos pageltimas – gelta, tačiau ji būna ne visada, dažnai intensyvesnė sergant ūminiu uždegimu, paūmėjus lėtiniam. Kartu patamsėja šlapimas, išmatos tampa kiek šviesesnės. Taip pat atsiranda sunkumas, maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje, apetito stoka, pykinimas (rečiau – vėmimas), bendras silpnumas, nuovargis, sumažėja darbingumas. Karščiavimas būna ne visuomet ir dažniausiai nedidelis. Dažnai skundžiamasi sąnarių, raumenų skausmu, niežuliu, prakaitavimu, moterims gali sutrikti menstruacijos. Neretai (ypač sergant lėtiniu uždegimu) simptomai būna nelabai išreikšti ar jų visai nebūna.Susirgus hepatitu A, dažniausiai pasveikstama per kelias savaites. Ūminis B (pasitaikantis apie 10 proc. sergančiųjų) ir C (apie 70-80 proc. sergančiųjų) hepatitas gali pereiti į lėtinį.Lėtinis hepatitas diagnozuojamas, kai ūminis neišgydomas per 6 mėnesius (virusas lieka kraujyje). Iš anksto numatyti, ar ūminis uždegimas pereis į lėtinį sunku. Negydomas lėtinis virusinis B ir C hepatitas anksčiau ar vėliau (atsižvelgiant į uždegimo aktyvumą, dažniausiai per 10-40 metų) progresuoja iki kepenų cirozės. Skiriant gydymą stabilus geras efektas gaunamas apie 50 proc. ligonių, tačiau gydymą nutraukus daliai jų liga vėl atsinaujina.Autoimuninio (kaip ir lėtinio virusinio) hepatito eiga ir progresavimas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, gydymas ilgalaikis (trunkantis net kelerius metus), nes jį nutraukus simptomų dažniausiai vėl atsiranda.
Kepenų uždegimui būdingas akių, odos pageltimas – gelta, tačiau ji būna ne visada, dažnai intensyvesnė sergant ūminiu uždegimu, paūmėjus lėtiniam. Kartu patamsėja šlapimas, išmatos tampa kiek šviesesnės. Taip pat atsiranda sunkumas, maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje, apetito stoka, pykinimas (rečiau – vėmimas), bendras silpnumas, nuovargis, sumažėja darbingumas. Karščiavimas būna ne visuomet ir dažniausiai nedidelis. Dažnai skundžiamasi sąnarių, raumenų skausmu, niežuliu, prakaitavimu, moterims gali sutrikti menstruacijos. Neretai (ypač sergant lėtiniu uždegimu) simptomai būna nelabai išreikšti ar jų visai nebūna.Susirgus hepatitu A, dažniausiai pasveikstama per kelias savaites. Ūminis B (pasitaikantis apie 10 proc. sergančiųjų) ir C (apie 70-80 proc. sergančiųjų) hepatitas gali pereiti į lėtinį.
Lėtinis hepatitas diagnozuojamas, kai ūminis neišgydomas per 6 mėnesius (virusas lieka kraujyje). Iš anksto numatyti, ar ūminis uždegimas pereis į lėtinį sunku. Negydomas lėtinis virusinis B ir C hepatitas anksčiau ar vėliau (atsižvelgiant į uždegimo aktyvumą, dažniausiai per 10-40 metų) progresuoja iki kepenų cirozės. Skiriant gydymą stabilus geras efektas gaunamas apie 50 proc. ligonių, tačiau gydymą nutraukus daliai jų liga vėl atsinaujina.
Autoimuninio (kaip ir lėtinio virusinio) hepatito eiga ir progresavimas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, gydymas ilgalaikis (trunkantis net kelerius metus), nes jį nutraukus simptomų dažniausiai vėl atsiranda.
Progresuojant lėtiniam hepatitui atsiranda negrįžtamų kepenų pokyčių ir vystosi kepenų cirozė. Sergant virusiniu ar autoimuniniu kepenų uždegimu gali būti pažeisti kiti organai – atsiranda glomerulonefrito, miokardito, vaskulito, tiroidito simptomų, odos pakitimų, hemolizinė anemija ir kt. Jei kepenų uždegimas sunkus, gali vystytis kepenų nepakankamumas. Ilgai sergant virusiniu B ar C hepatitu didėja rizika susirgti kepenų vėžiu.
Tyrimai:
Čiuopdamas pilvą gydytojas dažnai nustato padidėjusias, skausmingas kepenis. Kraujo tyrime randamas padidėjęs kepenų fermentų, bilirubino kiekis, uždegiminiai kraujo baltymų pokyčiai. Pagal tai, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, randama kitų kraujo pokyčių: nustatomi hepatitų A, B ar C žymenys, autoantikūnai sergant autoimuniniu kepenų uždegimu, pakitęs geležies ir vario kiekis, kitų infekcinių sukėlėjų (pvz.: citomegalo viruso, leptospirų, toksoplazmų) žymenys. Atlikus echoskopiją įvertinami pokyčiai kepenyse, jų padidėjimas. Tiksliausiai kepenų pakitimai, uždegimo aktyvumas nustatomas atlikus kepenų biopsiją (ji atliekama ir kai neaiški kepenų uždegimo priežastis) ir gautą kepenų audinį ištyrus mikroskopu.
Čiuopdamas pilvą gydytojas dažnai nustato padidėjusias, skausmingas kepenis. Kraujo tyrime randamas padidėjęs kepenų fermentų, bilirubino kiekis, uždegiminiai kraujo baltymų pokyčiai. Pagal tai, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, randama kitų kraujo pokyčių: nustatomi hepatitų A, B ar C žymenys, autoantikūnai sergant autoimuniniu kepenų uždegimu, pakitęs geležies ir vario kiekis, kitų infekcinių sukėlėjų (pvz.: citomegalo viruso, leptospirų, toksoplazmų) žymenys. Atlikus echoskopiją įvertinami pokyčiai kepenyse, jų padidėjimas. Tiksliausiai kepenų pakitimai, uždegimo aktyvumas nustatomas atlikus kepenų biopsiją (ji atliekama ir kai neaiški kepenų uždegimo priežastis) ir gautą kepenų audinį ištyrus mikroskopu.
Gydant kepenų uždegimą galima būtų išskirti bendrąjį gydymą, tinkamą visų hepatitų atveju, ir specifinį, skiriamą atsižvelgiant į uždegimą sukėlusią priežastį. Iš vadinamųjų bendrųjų vaistų yra skiriami hepatoprotektoriai (karsilis, hepatofalkas, hepavitas, silegonas, esencialis), ursodezoksicholinė rūgštis, B grupės vitaminai, vitaminai E, C, kartais folinė rūgštis. Sergant ūminiu ar ryškiau paūmėjus lėtiniam hepatitui skiriamos lašinės skysčių infuzijos, jei uždegimas labai aktyvus – prednizolonas(lašinamas į veną ar geriamas).
Sergant lėtiniu virusiniu B hepatitu gali būti skiriamas alfa-interferonas ir/ar lamivudinas, o sergant lėtiniu (kartais ir ūminiu) virusiniu C hepatitu – alfa-interferonas ir ribavirinas. Tinkami gydymui ligoniai atrenkami remiantis kepenų fermentų padidėjimu ir kepenų bioptato tyrimo rezultatais, gydymas dažniausiai trunka 0,5-1 metus, kartais ir ilgiau. Jei nutraukus gydymą kepenų uždegimas vėl paūmėja, vaistų gali būti skiriama pakartotinai. Kadangi šie vaistai sukelia nemažai šalutinių reiškinių, kas mėnesį kartojami kraujo tyrimai. Jie padeda įvertinti ir gydymo efektyvumą.
Autoimuniniam hepatitui gydyti skiriamas prednizolonas, azatioprinas. Gydymas yra ilgalaikis, nes jį nutraukus, o kartais net sumažinus vaistų dozę, uždegimas vėl paūmėja.
Patarimai:
Nepaisant to, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, patartina nevartoti alkoholio ir toksiškai kepenis galinčių veikti vaistų, nedirbti su toksinėmis medžiagomis, patartina vengti sunkaus darbo. Rekomenduojama nevartoti riebaus, labai aštraus, rūkyto ir sukeliančio nemalonius pojūčius (pilvo pūtimą, maudimą, pykinimą) maisto, maitintis reguliariai, vartoti pakankamai vitaminų.
Vaistai:
APAP , Cardace, Elontril, Kapteks (Kaptoprilis), Ko-trimoksazolis (Sulfametoksazolis su trimetoprimu, ko-trimoksazolis) Naproksenas (Naproksenas) Salofalk® (Mesalazinas)