Vitaminai

Vitaminai — smulkiamolekuliai organiniai junginiai, kurie turi būti gaunami su maistu ir organizmo naudojami ne energijai išgauti (kaip kad maistas), o kaip valdymo, kofermentinės ir panašios medžiagos. Paprastai organizmas vitamino molekulių negamina visiškai arba gamina pernelyg mažai.
Vitamino sąvoka yra paprastai yra specifinė rūšiai, o mikroorganizmuose — net kamienams. Pvz., vitaminas C yra vitaminas tik aukštesniesiems primatams ir kai kuriems kitiems gyvūnams, tačiau, pvz., žiurkėms jis nėra vitaminas.

Istorija
Vitamino terminą 1912 metais pirmasis panaudojo lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk). Žodis sudarytas iš lotyniško žodžio vita (gyvenimas) ir priesagos -amin (aminas), kadangi tuo metu visi žinomi vitaminai priklausė aminams, nors dabar žinoma ir daug kitokių klasių vitaminų.
Pavadinimai vitaminams iš pradžių buvo suteikiami, atsižvelgiant į ligas, kurių simptomus jie panaikina (antirachito, antiskorbuto, antipelagros, antiberi-beri vitaminai). Tačiau tam tikros avitaminozės sukelia labai įvairius ir kintamus simptomų derinius. Teigiama, kad vitaminų žymėjimas raidėmis buvo pradėtas naudoti istorine jų atradimo tvarka A (pirmąjį kartą aprašytas 1913 m.), B (B1 - 1926 m.), C (1925 m.), D (1922 m.), E (1922 m.), H (1935 m.), K (1935 m.). Tačiau pirmiausiai vitaminu A buvo pavadintas antirachito vitaminas, kurį dabar vadiname vitaminu D. B grupės vitaminais buvo pavadinta vandenyje tirpių organinių maisto medžiagų frakcija.

Svarba ir panaudojimas
Žmonėms reikalingi 13 skirtingų vitaminų. Jų pats organizmas pasigaminti (susintetinti) negali, todėl privalo gauti su maistu. Nors šių junginių dažnai užtenka gauti labai nedideliais kiekiais, organizmui jie yra būtini, daugelis gyvybiškai svarbių reakcijų be vitaminų pagalbos vykti negalėtų.
Specialistai dažnai nesutaria dėl optimalios tam tikrų vitaminų paros dozės, tačiau žinoma, kad per dideli vitaminų kiekiai organizmui gali būti taip pat pavojingi kaip ir per maži. Būklė, kai vitaminų organizme yra per mažai vadinama hipovitaminoze (kai jų trūksta kritiškai - avitaminoze), o kai vitaminų yra pavojingai per daug - hipervitaminoze.
Tiek kritiškas stygius, tiek pavojingas vitaminų perteklius organizme gali sukelti stiprius negalavimus, kartais net mirtį. Tuo tarpu yra tokių vitaminų (pvz., vit. C ar kai kurie B grupės vitaminai), kurių per dideli kiekiai didelės įtakos nepadaro ir yra pašalinami su šlapimu, tačiau trūkumas sukelia itin rimtas ligas. Vienos pavojingiausių ligų, atsirandančių dėl nepakankamo vitaminų kiekio - skorbutas (vit. C stoka), Beri-beri (per mažai vit. B1), pelagra (trūksta vit. B3).
Vitaminai, skirtingai nuo daugelio kitų su maistu gaunamų junginių, nenaudojami kaip energijos šaltinis ar statybinė medžiaga, jie reikalinga formuoti kofermentams, kurie būtini daugeliui fermentinių reakcijų vykti.

Lietuviškos mitybos ypatumai ir sveikos mitybos pagrindai

Pasaulio sveikatos organizacija konstatuoja, kad apie 50 proc. žmogaus sveikatos bei vidutinė gyvenimo trukmė priklauso nuo gyvensenos. Vieni svarbiausių sveikatai kenkiančių veiksnių yra netinkamas maistas, mažas fizinis aktyvumas ir stresas. Kasmet nutukusių žmonių vis daugėja, jie dažniau serga didžiausią mirtingumą lemiančiomis širdies kraujagyslių ligomis, priklauso vėžio ir diabeto rizikos grupėms. Išlaidos nutukusio žmogaus ligoms gydyti yra maždaug 40 procentų didesnės nei turinčiojo normalų svorį. Dažniausiai įvardijamos nutukimo priežastys – maisto perteklius, per didelės porcijos, agresyvi maisto reklama bei nejudrumas.
Vokietija, Graikija, Kipras, Suomija, Čekija, Malta ir Slovakija pagal nutukusių ir viršsvorį turinčių žmonių skaičių pralenkia JAV. Pavyzdžiui, Graikijoje nutukusių moterų yra apie 38 procentus. Vokietijoje – net 75 procentai vyrų virš 25 metų patenka į viršsvorį turinčiųjų ar nutukusiųjų kategoriją. Panaši situacija ir Lietuvoje.
Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos metodiką, svorio indeksas nustatomas dalinant žmogaus svorį (kilogramais) iš ūgio (metrais), pakelto kvadratu. Normalu, jei gautas kūno masės indeksas svyruoja tarp 18 ir 25. Daugiau kaip 25 – nustatomas antsvoris, o daugiau nei 30 – nutukimas.
Daugelis asmenų, sergančių bulimija arba turinčių per didelį svorį, yra išbandę įvairių dietų. Deja, dietų poveikis trumpalaikis; prarastas svoris dažnai vėl grįžta su kaupu. Daugelis nutukusių asmenų dažnai turi psichologinių problemų, persivalgymą neretai lydi depresija.
Lietuvoje vis dar mėgstamas riebus, daug gyvulinių riebalų maistas, vartojama daug ir prasto maisto (kepto, konservuoto, su cheminiais priedais).
Kartais nukrypstama į kitus kraštutinumus: vartojama daug košių, sriubų, ilgai virtų ar keptų daržovių. Ilgai termiškai ruoštas augalinis maistas yra blogesnės kokybės , nei trumpai keptas ar virtas, troškintas mėsos gaminys. Ilgai riebaluose keptos ar virtos daržovės praranda savo maistinę vertę; toks produktas gali taip pat išprovokuoti sunkių žarnyno ligų atsiradimą, neišskiriant storžarnių vėžio.
Norinčios suliesėti moterys dažnai laikosi įvairių košių dietos. Svarbu suprasti, kad negalima pertempti skrandžio sienelių. Grūdinių kultūrų patiekalai yra labai kaloringi ir turi didelę energetinę vertę.. Kiniečiui užtenka keleto saujų ryžių, kad galėtų sunkiai fiziškai dirbti visą dieną. Nuo ryžių ar kitų grūdinių neriboto vartojimo svorio galima dar ir priaugti. Tą patį reikia žinoti apie bulves ir pieną. Prisiminkime, kaip mūsų seneliai nupenėdavo paršelį: duodavo bulves, pieną ir miltus.
Deja, reikia pripažinti, kad žmogus kūno sandara labai panašus į šiuos žinduolius. Neveltui daug metų cukraligei gydyti buvo naudojamas kiaulės insulinas, žmonėms su nefunkcionuojančiomis kepenimis buvo persodinamos kiaulės kepenys.
Gautos energetinės medžiagos turi būti panaudojamos pagal paskirtį. Jei jų gaunama daugiau, nei suvartojama, organizme kaupiasi pertekliniai riebalai, vystosi antsvoris, nutukimas, trumpėja gyvenimo trukmė dėl daugelio su nutukimu susijusių ligų atsiradimo. Cukraligė, hipertonija, insultas, infarktas yra labai dažni nutukusių, linkusių nuolat kaloringai pavalgyti ar persivalgyti žmonių palydovai. Deja, visuomenėje dar labai menka mitybos kultūra.
Cepelinai, pagaminti iš tarkuotų bulvių išspaudų, „prifarširuoti“ mėsos ir apipilti riebiu grietinės ir spirgų padažu, vis dar populiarūs ne tik menkas pajamas turinčių Lietuvos gyventojų tarpe. Sunku įvertinti bulvių plokštainio ar „žemaičių“blynų (daugelis žemaičių ginasi, kad tai ne jų tradicinis patiekalas), pagamintų iš virtų bulvių ir po to dar iškeptų, maistinę vertę.
Pienas ir jo kaloringi produktai: riebi grietinė, riebus pienas ar rūgpienis, sviestas ar kiti panašūs produktai daugiau reikalingi greit augančiam organizmui, kuriam būtinos greit įsisavinamos kaloringos maisto medžiagos. Asmeniui, turinčiam polinkį į tukimą, be abejo, reikia apriboti tokių kaloringų produktų vartojimą.
Stori žmonės su labai retomis išimtimis gyvena trumpiau, serga dažniau ir ilgiau. Negalima paneigti ir to, kad panašias bėdas patiria ir ploni, bet pikti ir nepakantūs ar depresiški žmonės. Ne veltui tiek bulimija, tiek anoreksija yra vidinės nedarnos požymis.
Pradėkime kelią žingsneliais į sveiką gyvenseną, kurios vieną pagrindinių dalių sudaro mityba.

Kodėl reikia sveikai maitintis ?

Su maistu žmogus gauna įvairių cheminių junginių. Vienus organizmas panaudoja ląstelės struktūriniams-funkciniams komponentams sudaryti, kitus – energijai gauti, dar kitus - medžiagų apykaitai reguliuoti. Labai svarbu, kad su maistu gautume visas gyvybiškai būtinas maisto medžiagas, kurių kiekis patenkintų organizmo poreikius. Antraip, dėl mitybos pažeidimų galima susirgti įvairiomis ligomis. Todėl mityba turi būti pilnavertė ir racionali. Baltymai, riebalai ir angliavandeniai yra trys pagrindinės sudedamosios maisto dalys. Riebalai turi daugiausia energijos, angliavandeniai ir baltymai taip pat turi atitinkamą energijos kiekį. Maisto racione be baltymų, angliavandenių ir riebalų turėtų būti apie 50 kitų maisto medžiagų: 8-10 aminorūgščių, 13 vitaminų, apie 20 mineralinių medžiagų, vanduo. Vanduo taip pat labai svarbus, nes visi medžiagų apykaitos procesai vyksta vandeninėje terpėje.Visas maisto medžiagas organizmas pratęs pasisavinti iš maisto, todėl kasdien būtina valgyti kiek galima įvairesnių šviežių ir vertingų maisto produktų.

ŽARNŲ NEPRAEINAMUMAS

Žarnų nepraeinamumas – tai būklė, kai sutrinka žarnų turinio slinkimas link išangės. Žarnų nepraeinamumas gali būti dinaminis (kai išnyksta žarnyno motorika) ir mechaninis (kai žarnyno turinio slinkimui trukdo kliūtis žarnose ar už jų ribų). Gali būti ūminis ir lėtinis.

Ligos priežastys

Žarnų nepraeinamumas yra kitų ligų komplikacija. Dažniau sergama mechaniniu žarnų nepraeinamumu. Jį gali sukelti žarnos spindyje esanti kliūtis (auglys, svetimkūnis, akmuo, patekęs iš tulžies pūslės šiai prakiurus, žarnos įsimovimas, žarnyno parazitai), žarnos susiaurėjimas dėl uždegimo, randų (pvz. sergant Krono liga), įgimtas žarnos užakimas, žarnų užsisukimas, įstrigusi išvarža, žarnos suspaudimas iš išorės dėl sąaugų, pilvo ertmės pūlinių ar auglių. Dažniausios plonosios žarnos nepraeinamumo priežastys – pilvo ertmės sąaugos (jos susidaro po pilvo operacijų, traumų, pilvaplėvės uždegimo) ir įstrigusios išvaržos, o storosios žarnos – augliai.Žymiai rečiau pasitaiko dinaminis žarnų nepraeinamumas, kuriam būdinga išnykusi žarnų motorika arba žarnos spazmas. Jis gali atsirasti po nugaros smegenų traumos ar ligos, pilvo operacijos, sutrikus žarnų kraujotakai, dėl kai kurių medikamentų (opijatų, morfijaus, anticholinerginių vaistų ir kt.), apsinuodijus švinu, esant kai kuriems medžiagų apykaitos sutrikimams (labai sumažėjęs kalio kiekis, diabetinė koma, ryškus inkstų funkcijos nepakankamumas ir kt.), dėl inkstų akmenligės priepuolio, stabligės, sepsio ir kt.

Simptomai

· Pykinimas
· Pilvo pūtimas
· Pilvo skausmas
· Vėmimas
· Dujų susilaikymas
· Išmatų susilaikymas

Ligos eiga

Pagrindinis žarnų nepraeinamumo simptomas yra skausmas, kuris iš pradžių būna priepuolinis, raižantis, ligai progresuojant tampa labai stipriu, pastoviu, išplinta po visą pilvą. Skausmas yra lydimas pykinimo ir vėmimo. Vemiama maistu, tulžimi, o kartais net ir žarnų turiniu (jei yra plonosios žarnos nepraeinamumas). Taip pat atsiranda dujų ir išmatų susilaikymas, pilvo pūtimas. Dujoms išėjus skausmas gali šiek tiek sumažėti. Kokia seka simptomai atsiras ir jų intensyvumas priklauso nuo to, kurioje žarnyno dalyje yra nepraeinamumas. Plonosios žarnos nepraeinamumui būdingas ankstyvas, dažnas ir gausus vėmimas, mažesnis pilvo išpūtimas, iš pradžių dujos gali išeiti. Storosios žarnos nepraeinamumui būdingas stiprus pilvo išpūtimas, dujų ir išmatų susilaikymas, ir tik vėliau atsiranda mažiau intensyvus vėmimas. Esant lėtiniam nepraeinamumui simptomai progresuoja pamažu, o sergant ūminiu – labai greitai. Po operacijos atsiradęs dinaminis žarnų nepraeinamumas praeina per kelias dienas. Pašalinus mechaninį žarnų nepraeinamumą sukėlusią priežastį ir jei nėra komplikacijų, žarnyno veikla taip pat greitai (per kelias dienas) pilnai atsistato.
Komplikacijos

Tai labai sunki liga, galinti sukelti gyvybei pavojingas komplikacijas. Progresuojant nepraeinamumui, vystosi žarnos gangrena, žarna gali prakiurti ir sukelti pilvaplėvės uždegimą (peritonitą), šoką, sepsį. Dėl dažno ir stipraus vėmimo netenkama daug skysčių, sutrinka organizmo elektrolitų pusiausvyra, mažėja kraujospūdis ir taip pat vystosi šokas.

Tyrimai

Klausydamas pilvą gydytojas gali išgirsti labai intensyvią žarnų veiklą ties kliūtimi (jei yra mechaninis žarnų nepraeinamumas) ar visišką tylą (jei yra dinaminis ar užleistas mechaninis nepraeinamumas). Atlikus apžvalginę pilvo rentgenogramą matomi skysčių, susikaupusių žarnose ties kliūtimi, paviršiai. Taip pat gali būti atliekamas echoskopinis tyrimas, žarnyno tyrimas su kontrastu (jei nėra žarnos prakiurimo) – taip nustatoma kliūties vieta. Jei įtariamas storosios žarnos vėžys, atliekamas endoskopinis žarnyno ištyrimas.

Gydymas

Žarnų nepraeinamumas turi būti gydomas ligoninėje. Vemiant netenkama daug skysčių, todėl skiriamos lašinės infuzijos, koreguojami elektrolitų pusiausvyros sutrikimai. Atliekamos sifoninės klizmos, per į skrandį įkištą zondą atsiurbiamas žarnų turinys, plaunamas skrandis. Šiomis priemonėmis gydomas dinaminis žarnų nepraeinamumas. Esant mechaniniam nepraeinamumui, vien tokio gydymo dažniausiai nepakanka, todėl atliekama operacija, kurios metu šalinama nepraeinamumą sukėlusi kliūtis ir pakitusi žarna. Jei nepraeinamumas ūminis, operacija atliekama skubiai per pirmas valandas, o jei simptomai progresuoja pamažu, atliekami išsamesni tyrimai priežasčiai patikslinti (dažnai tai yra auglys) ir tik po to operuojama. Esant mechaniniam nepraeinamumui, yra didelė infekcinių komplikacijų rizika, todėl gydymui taip pat skiriami plataus spektro antibiotikai, dažniausiai keli (cefalosporinai, aminoglikozidai, linkozaminai ir kt.).

Patarimai

Iš anksto nuspėti, kad atsiras žarnų nepraeinamumas, negalima. Jei atsirado panašūs simptomai, reiktų nedelsiant kreiptis į gydytoją, kadangi greičiausiai bus reikalingas operacinis gydymas. Uždelsus tai padaryti, atsiras komplikacijų ir gydymas bus žymiai sudėtingesnis.


Šaltinis: http://www.sveikas.lt/ligos_placiau2.asp?IID=172&id=21&id2=&linkID=

Gastritas

Gastritas-tai ūminis ar lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, kai pažeista gleivinė parausta, paburksta, sunkesniais atvejais susidaro erozijos (gleivinės išopėjimas). Esant lėtiniam uždegimui, nyksta rūgštį gaminančios skrandžio liaukos ir gleivinė – vystosi gleivinės atrofija.

Ligos priežastys: Ūminį skrandžio uždegimą gali sukelti alkoholis, grubus, sunkiai virškinamas, aštrus maistas, apsinuodijimas maistu, kuriame yra toksinų gaminančių bakterijų (dažniausiai – salmonelių, stafilokokų), išgertos stiprios rūgštys ir šarmai. Neretai skrandžio uždegimą sukelia vaistai, ypač vartojami ilgą laiką, dažniausai – aspirinas, vaistai nuo uždegimo (diklofenakas, indometacinas, ibuprofenas ir kt.), hormoniniai ir priešvėžiniai medikamentai. Skrandžio uždegimas gali išsivystyti ir tuomet kai nėra tiesioginės skrandį veikiančios priežasties – po operacijų, traumų, nudegimų, esant ryškiam inkstų nepakankamumui. Tai susiję su medžiagų apykaitos ir kraujotakos sutrikimais.Lėtinį skrandžio uždegimą dažniausiai sukelia bakterija, vadinama Helicobacter pylori. Ja užsikrečiama per burną (per rankas, maistą). Be to, ši bakterija gali sukelti ne tik lėtinį, bet ir ūminį gastritą. Žymiai rečiau lėtinis gastritas atsiranda dėl imuninės sistemos sutrikimo, kai organizme gaminamos medžiagos, naikinančios skrandžio ląsteles (autoantikūnai) – vystosi lėtinis autoimuninis gastritas. Kartais lėtinį uždegimą sukelia nuolat į skrandį patenkanti tulžis (dažnai po skrandžio operacijų).

Paplitimas Lietuvoje: ūminis gastritas Lietuvoje yra paplitęs maždaug apie 85%.

Simptomai:

v Pykinimas
v Apetito stoka
v Bendras silpnumas
v Karščiavimas
v Pilvo skausmas
v Vėmimas
v Pilnumo pojūtis skrandyje
v Nemalonus skonis burnoje

Ligos eiga: Patekus žalingoms medžiagoms į skrandį, paprastai po 4-8 valandų ligoniui atsiranda pilnumo, sunkumo, nevirškinimo jausmas skrandyje. Ligonį pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Ūminio skrandžio uždegimo eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama per 3-4 dienas. Išgėrus stiprių rūgščių ar šarmų, dažnai būna komplikacijų, nuo kurių priklauso sveikimas. Jei žalingų medžiagų vėl patenka į skrandį arba nesilaikoma mitybos higienos, gastritis gali pereiti į lėtinį. Esant lėtiniam uždegimui, simptomų gali nebūti arba jie mažai išreikšti, tačiau ilgainiui atsiranda funkcinių skrandžio veiklos sutrikimų, vėliau gleivinės distrofinių ir uždegiminių pakitimų, dar vėliau pažeidžiamos skrandžio liaukos, kurios palaipsniui atrofuojasi. Todėl, sergant lėtiniu gastritu, gali labai sumažėti arba padidėti skrandžio sulčių rūgštingumas. Paprastai pavalgius po 30-40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Ilgai sergantis ligonis suliesėja, jam prasideda mažakraujystė.

Sveiki dantys

Rūpestinga dantų priežiūra gali išsaugoti sveikus ir gražius dantis iki gilios senatvės. Jei dantis vienąkart jau pažeistas, nors ir gali būti "sutaisytas" ar pakeistas dirbtinėmis medžiagomis, tačiau jis jau niekada nebebus visiškai sveikas. Taip pat ir implantas negali lygiaverčiai pakeisti tikro natūralaus danties. Todėl labai svarbu, jau dabar rūpintis dantimis ir užkirsti kelią jų ligoms, vietoj to, kai susirūpinama tik tada, kai dantys jau pažeisti.Dažniausi dantų pažeidimai yra parodontitas ir kariesas. Abejus sukelia bakterijos, kurios natūraliai gyvena žmogaus burnos ertmėje. Vienos bakterijos gamina rūgštis iš esančio maiste cukraus, kuris lieka tarp dantų kaip maisto likutis. Šios rūgštys tirpdo dantų emalio mineralines medžiagas. Kuo dažniau pasigamina tokių rūgščių ir kuo ilgiau jos veikia, tuo greičiau kaip pasekmė dantyje atsiranda “skylė” – kariesas.

Svarbiausios dantų priežiūros taisyklės:

▪ Dantis reikia valyti bent po pagrindinių valgymų ir ne trumpiau kaip 3 minutes.▪ Po 2-3 mėn. šepetėlį pakeiskite nauju.▪ Dantų pastoje turėtų būti fluoro ir neturėtų būti abrazyvinių medžiagų (balinančios pastos).▪ Visavertė dantų priežiūra neapsieina be dantų siūlų ir specialaus skalavimo skysčio.▪ Cukraus turintys užkandžiai skatina karieso atsiradimą. Dėmesio: tiek jogurtas ar dribsniai, kiek ir saldinti gėrimai, gali turėti daug cukraus.▪ Becukrę kramtomąją gumą geriausia kramtyti iškart po smaguriavimo saldumynais apie 20 min. Tai atitolina karieso atsiradimą.▪ Du kartus per metus dantis reikia profilaktiškai pasitikrinti pas dantų gydytoją.

Nagai ir rankos

Nagai – svarbi apsauga, dengianti pirštų galiukuose esančias nervines ląsteles. Tačiau nežiūrint tvirtesnės jų sudėties, nagai tėra odos sluoksnis, sudarytas iš proteinų, vadinamų keratinu, ir mineralų.Sveika mityba ir pakankamas skysčių vartojimas padeda išsaugoti sveikus, tvirtus ir gražius nagus.Gražiems nagams reikia pakankamai vitamino A, kurio gausu morkose ir žaliose lapinėse daržovėse bei vitaminų B, kurie randami daugelyje gyvulinių ir augalinių produktų.Nepamirškite ir sveikųjų riebalų, kurių gausu alyvuogių aliejuje, avokaduose bei žuvų taukuose. Šiuose produktuose esančios medžiagos suteikia nagams sveiko spindesio.Nagus sutvirtinti padeda žele ir dumbliai, turintys silicio, cinko ir vitamino B. O kasdien išgėrusios šviežių morkų sulčių, aprūpinsite organizmą kalciu ir fosforu. Tai puikus mineralų derinys tvirtiems nagams.Nebloga alternatyva – įvairūs maisto papildai, kurie dažniausiai būna skirti odai, plaukams ir nagams stiprinti.

GLIUKOZĖ

Gliukozė – gerai organizmo įsisavinamas angliavandenis. Tai balta skaidri kristalinė medžiaga, gerai tirpstanti vandenyje. Jos molekules jungia daug vandenilinių jungčių, todėl kaitinama gliukozė nevirsta dujomis, o skyla.

Funkcija
Viena iš dviejų svarbiausių gliukozės funkcijų gyvuose organizmuose – aprūpinti juos energija. Gliukozė susidaro fotosintezės metu iš CO2 ir H2O, panaudojant Saulės energiją, kuri lyg „užkonservuojama“ šioje medžiagoje. Gliukozei oksiduojantis (tai vyksta laipsniškai), ta energija išsiskiria ir suvartojama gyvybiniuose procesuose. Galutiniai oksidacijos procesai yra CO2 ir H2O (kaip ir degimo):
C6H12O6 + 6O2 → 6CO2 + 6H2O
Gliukozė – daugelio gyvam organizmui būtinų junginių pradinė medžiaga. Tai antra svarbi jos biocheminė funkcija. Veikiama fermentų, kuriuos gamina mikroorganizmai, gliukozė gali pradėti rūgti (tai labai sudėtinga reakcijų grandinė, kurios gale susidaro paprastesnes medžiagos), pavyzdžiui:
Alkoholinis rūgimas:
C6H12O6 → 2C2H5OH + 2CO2

Struktūra
Kaip buvo nustatyta D-gliukozės struktūra? Pirmiausia iš elementų analizės paaiškėjo paprasčiausia jos formulė CH2O. Paskui buvo apskaičiuota santykinė molekulinė masė – ji lygi 180; iš to seka, jog molekulinė gliukozės formulė (CH2O)6 arba C6H12O6. Tokios sudėties molekulėje turi būti arba viena dviguba jungtis (C=С arba C=O), arba vienas ciklas, nes joje dviem vandenilio atomais mažiau negu atitinkamame sočiame junginyje (C6H14O6). Gliukozė rodo „sidabro veidrodžio“ reakciją, taigi joje yra aldehidinė grupė. Gliukozei saveikaujant su vario (II) hidroksidu, esant šarmų, susidaro tamsiai melynas tirpalas – vadinasi medžiaga yra polihidroksilis alkoholis. Kitų funkcinių grupių gliukozėje nerasta. Redukuojant ją vandeniliu ant platinos (20ºC temperatūroje), susidaro šešiahidroksilis alkoholis C6H14O6 (sorbitas). Tai reiškia, jog gliukozė turi šesių anglies atomų skeletą ir penkias hidroksilo grupes prie skirtingų anglies atomų. Keliais skirtingais metodais (pavyzdžiui, oksiduojant gliukozę azoto rūgštimi) įrodyta, kad anglies skeletas yra nešakotas. Vėliau buvo nustatyta ir erdvinė konfiguracija prie visu keturių asimetrinių anglies atomų.
Tolesni tyrimai parodė, jog dažniausiai gliukozė būna ciklinio pusacetalio formos. Jam susidarant, „buvęs karbonilinis“ anglies atomas tampa asimetriškas, ir atsiranda du nauji izomerai, vadinami α ir β formomis. Vandenilineme tirpale abi formos yra pusiausvyros ir virsta viena kita per atvirą – aldehidinę –formą:

Obuolys

Obuolyje yra 3-5 lizdai ir 2-3 sėklomis lizde. Vaisiaus luobelė labai plona, minkštimas sultingas, be sukietėjusių ląstelių.
Prinokę obuoliai būna raudoni, geltoni, žalsvi ar įvairiaspalviai.Medicinos knygose rašoma, kad tiems, kurie kasdien valgo obuolius, kraujyje sumažėja cholesterolio.
Obuolių marmelade daug pektinų, todėl jį patartina valgyti žmonėms, dirbantiems kenksmingomis sąlygomis, nes pektinai absorbuoja medžiagų apykaitoje ir virškinant susidariusias toksines medžiagas bei sunkiuosius metalus (gyvsidabrį, kadmį, kobaltą, šviną).
Pasitarus su gydytoju obuoliais galima gydyti ir virškinamojo trakto ligas, švieži tarkuoti obuoliai valgytini viduriuojant, jais gydomas ūmus ir lėtinis storosios žarnos uždegimas.

Sultys

Nustatyta, kad reguliariai geriant vaisių ir daržovių sultis, dvigubai sumažėja rizika susirgti virškinamojo trakto, šlapimo pūslės ir kvėpavimo organų vėžiu. Sultys neleidžia vystytis aterosklerozei ir koronarų nepakankamumui. Šis nuostabus gėrimas yra labai naudingas. Jis aprūpina organizmą natūraliais ir labai svarbiais junginiais: angliavandeniais, fermentais, mineralais, rauginėmis, aromatinėmis, pektininėmis ir naudingomis dažomosiomis medžiagomis, organinėmis rūgštimis ir vitaminais. Jau vien obuolių sultys pakankamai vertingos, o sumaišytos su morkų sultimis, jos tampa dar vertingesnės. Jose yra beta karotino, kuris normalizuoja regėjimą, gydo avitaminozę, suteikia jėgų ir sustiprina protinius gabumus. Morkų sultys ypač naudingos kepenims, inkstams, širdžiai.

Gastroezofaginio refliukso liga

Mitybos įtaka žmonių sveikatai
PSO duomenimis didžiausią įtaką žmonių ligotumui ir mirtingumui turi padidėjęs kraujospūdis, rūkymas, padidėjęs cholesterolio kiekis, antsvoris, taip pat tai, kad mažai valgoma vaisių ir daržovių. Taigi iš penkių priežasčių tik viena jų-rūkymas nesusijusi su maistu.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktas tyrimas dvidešimt pirmoje Vilniaus miesto mokykloje, parodė, jog vaikų mitybos įpročiai tik prastėja. Karšto maisto mokyklose nevalgo net šešiasdešimt trys procentai moksleivių. Dažniausiai valgomi menkos mitybinės vertės patiekalai: bandelės su arbata(51%),bei picos (34%), bulvių traškučiai (15%), saldumynų kasdien vartoja (71%), visiškai vaikų mitybai netinkamų gazuotų gėrimų geria beveik (30%) moksleivių.
GERL apibrėžimas
Viena iš ligų, kurią lemia žalingi įpročiai, skrandžio hipersekreciją sukeliantis maistas, netikęs mitybos režimas, nutukimas, alergija, stresas- tai GERL. GERL- tai būklė, kai dėl gastroezofaginio refliukso pažeidžiama stemplės gleivinė ir (ar) kiti organai ir (arba) dėl šio refliukso sukeltų simptomų pablogėja gyvenimo kokybė.
Paplitimas
GERL vis labiau plinta visame pasaulyje, ypač gerai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, todėl šią patologiją galima pavadinti civilizuotų kraštų liga. Gastroezofaginio refliukso simptomų bent kartą per mėnesį yra jautę 44% JAV gyventojų. Maždaug 10% visos populiacijos simptomai tokie ryškūs, kad gali būti diagnozuojama GERL., GERL tai lėtinė paūmėjanti liga, kurios natūrali eiga dažniausiai yra stabili ir jos intensyvumas nekinta per gana ilgą stebėjimo laikotarpį. Tačiau dabar išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ir JAV stebimas ryškiai padidėjęs sergamumas stemplės adenokarcinoma, ir jau yra duomenų, įrodančių galimą ilgalaikio gastroezofaginio refliukso įtaką stemplės Bareto metaplazijos ir kartu stemplės adenokarcinomos atsiradimui.
Ligos priežastys
Gastroezofaginis refliuksas- tai skrandžio turinio patekimas į stemplę. Šis reiškinys yra normalus, esantis visiems žmonėms, dažniausiai nejuntamas, nes refliuksas pasireiškia retai, trunka trumpai, ir stemplė greitai išstumia patekusį iš skrandžio refliuksatą. Tačiau daliai žmonių refliuksas labai dažnas, į stemplę patenka ir ilgai užsilaiko daug skrandžio turinio, sutrinka stemplės apsivalymas. Labai svarbu padidėjęs intraabdominalinis ir intragastrinis spaudimas- GERL simptomai daug dažnesni nutukusiems, atliekant fizinius pratimus po valgio. Pastebėta, kad daugelis maisto produktų ir gėrimų tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia GERL simptomus arba pablogina ligos eigą. Įrodyta, kad šokoladas, alkoholis, riebalai gali mažinti apatinio stemplės rauko spaudimą, kitų produktų (pvz.: kiaulienos, pikantiško maisto, kepto maisto, pomidorų, pipirų, apelsinų, obuolių, kavos, arbatos, vyno) poveikis nėra visiškai aiškus, bet juos vartojantiems rėmuo yra dažnesnis.
Simptomai
Pagal klinikinį vaizdą GERL skirstoma į tipinę erozinę, tipinę neerozinę ir atipinę formas. Tipinės GERL simptomai: rėmo, atpylimai rūgščiu skrandžio turiniu, diskomforto, veržimo pojūtis, arba skausmas už apatinio trečdalio bei epigastriume, pykinimas, disfagija, skausmingas rijimas, seilėtekis.
Rėmuo- pats dažniausias ir labai specifinis GERL simptomas, nuo kurio priklauso diagnozė. Rėmuo pasireiškia netrukus po valgio (ypač gausesnio), pasilenkus ir palengvėja išgėrus antacidinių vaistų, tačiau nei rėmuo, nei kiti simptomai neatspindi stemplės pokyčio laipsnio, be to, simptomų intensyvumas labai panašus ir esant ryškiam stemplės pažeidimui ir nesant jokių endoskopinių pokyčių.
Rijimas dažniau sutrinka formuojantis pensinėm stemplės struktūrom ir sutrikus maisto evakuacijai iš stemplės. Retai, kai atsiranda opų, gali kraujuoti iš virškinamo trakto.
Atipinės GERL simptomai: prikimęs balsas, kosulys, bronchinės astmos priepuoliai, kąsnio jausmas gerklėje, nemalonus deginimas bei skonis burnoje, dantų atšipimas. Svarbu tai, kad atipiniai simptomai rytą būna ryškesni ir dieną silpnėja, kosulio ar bronchinės astmos priepuoliai dažnai ištinka naktimis.
Komplikacijos
Nedidelei daliai sergančiųjų GERL gali prisidėti komplikacijų: stemplės opa 5(%), stemplės striktūra (4-20%), kraujavimas (1%).
Ligos eiga gali būti įvairi, tačiau dažniausiai yra lėtinė recidyvuojanti liga. Didelei daliai ligonių, kuriems konservatyviai gydant būklė pagerėja, ar simptomai visiškai išnyksta, jie vėl pasikartoja pasikeitus mitybai, gyvenimo būdui, kartais po streso, arba dėl nežinomų priežasčių vėl ryškėjant patologiniam gastroezofaginiam refliuksui. Nustatyta, kad kuo labiau pažeista stemplė, tuo didesnė tikimybė, kad, ją išgydžius, jau per pirmuosius metus liga recidyvuos. Maždaug trisdešimt – penkiasdešimt procentų ligonių, kuriems yra neerozinė GEERL forma, per vienerius metus vėl atsiranda ryškių simptomų, o išgydžius ezofagitą per pirmuosius metus erozijos vėl atsinaujina aštuoniasdešimt devyniasdešimt procentų atveju. Tam tikrai ligonių grupei liga progresuoja, padidėja komplikacijų rizika ar net gresia stemplės adenokarcinoma.
Diagnostika
GERL diagnozuojama vadovaujantis klinika, tipiškais simptomais: rėmeniu, atpylimu rūgščiu turiniu. Iki šiol nėra vieningos nuomonės kaip dažnai turi varginti simptomai ir kokie jie stiprūs turi būti, kad galėtume teigti, kad žmogus serga GERL. Priimta, kad simptomai varginantys ne rečiau kaip du kartus per savaitę ir sutrikdantys žmogaus kasdienę veiklą, gali būti apibrėžti kaip GERL.
Pagrindinė diagnostikos priemonė endoskopija. Jaunesniems kaip keturiasdešimt penkių metų asmenims, kuriems yra tipinis klinikinis vaizdas, endoskopinio tyrimo atlikti nereikia, galima iš karto skirti gydymą. Ir tik tada, kai nėra efekto arba po gydymo greit pasikartoja simptomai, indikuotina endoskopija. Endoskopinio tyrimo kartoti taip pat nereikia ligoniui, kuriam prieš keletą mėnesių ar kelerius metus buvo nustatytas ezofagitas - tikėtina, kad endoskopuojant bus nustatyta to paties laipsnio pokyčių. Tačiau tyrimą būtina atlikti jei GERL simptomų atsiranda arba labai sustiprėja vyresniems kaip keturiasdešimt penkerių metų asmenims, arba bet kokio amžiaus pacientams, kai atsiranda pavojaus simptomų (mažėjanti kūno masė, disfagija, vėmimas, kraujavimo iš virškinamojo trakto požymiai). Endoskopinio tyrimo metu nustačius stemplės struktūrą, opą ar įtariant Bareto metaplaziją, būtina paimti biopsinės medžiagos histologiniam tyrimui.
Gydymas ir profilaktika
GERL gydyti ir profilaktikai rekomenduojama daug ne vaistinio gydymo būdų, pirmiausia siūloma keiti gyvenimo būdą ir mitybą. Daugelio klinikinių tyrimo metu alkoholio ir rūkymo atsisakymas, kūno masės mažinimas, kūno padėties keitimas miegant, padidėjusio intraabdominalinio spaudimo mažinimas suretino ir sutrumpino refliukso epizodus. Ligonį kurį vargina simptomai reikia paaiškinti mitybos ir gyvenimo būdo keitimo svarbą, siūlyti tai daryti neatsižvelgiant į ezofagito laipsni. Tačiau, kai yra ryški ligos eiga, vien šių būdų neužtenka. Tuomet rekomenduotina pradėti gydyti vaistais ir tik vėliau juos nutraukus pabrėžti ne vaistinių būdų svarbą remisijai palaikyti ir ligos profilaktiką.
Ne vaistinės priemonės GERL gydyti ir profilaktikai: mažinti per didelę kūno masę, pakelti lovos galvūgalį, atsisakyti ankštų drabužių, po valgio vengti dirbti pasilenkus ar susirietus. Mitybos pokyčiai: nepersivalgyti, dažnai saikingai maitintis, nevalgyti einant gulti, vengti kai kurių produktų (aštrių patiekalų, mėtos, cinamono, česnakų, žalių svogūnų, kopūstų, ridikų, ropių, špinatų, pomidorų padažo, šokolado, riebaus maisto, rūkytų, sūdytų, marinuotų, raugintų produktų, šaltų patiekalų, šviežios mielinės tešlos kepinių. Mažiau gerti kavos, arbatos, citrusinių vaisių sulčių ir gazuotų gėrimų. Kitos priemonės: vengti alkoholinių gėrimų, ypač gausaus alaus vartojimo, nerūkyti, vengti kai kurių vaistų.

Skrandžio vėžys

Skrandžio vėžys gali atsirasti bet kurioje skrandžio vietoje, peraugti į stemplę ar plonąją žarną. Skrandžio vėžys gali pasklisti į limfmazgius ir kitus organus

Patarimai:

Rekomenduojama valgyti lengvai virškinamą maistą, vengti aštrių, riebių patiekalų. Jei greitai atsiranda sotumo jausmas, pykina, reiktų valgyti mažiau ir dažniau. Maistas turi būti pakankamai kaloringas, taip pat reikia vartoti pakankamai vitaminų.
Simptomai. Skrandžio vėžį sunku laiku diagnozuoti, nes ankstyvas skrandžio vėžys nesukelia jokių simptomų. Pirmieji simptomai būna neryškūs ir į juos nekreipiama dėmesio. Būdingi simptomai:
Ø nevirškinimas ar deginimo pojūtis;
Ø skausmas ar diskomfortas pilve;
Ø pykinimas ir vėmimas;
Ø viduriavimas ar vidurių užkietėjimas;
Ø skrandžio pūtimas po valgio;
Ø apetito praradimas;
Ø silpnumas, bloga savijauta;kraujavimas (vėmimas krauju arba kraujo pėdsakai išmatose), o taip pat paslėptas kraujavimas, kai nesant ryškių kraujavimo požymių, mažėja hemoglobino kiekis kraujyje
Gydymas. Skrandžio vėžys gydomas chirurginiu metodu, chemoterapija ir radioterapija. Chirurginės operacijos metu atliekamas viso skrandžio (gastrektomija), ar jo dalies (rezekcija) pašalinimas.
Rizikos faktoriai. Pastaraisiais dešimtmečiais sergamumas skrandžio vėžiu visose išsivysčiusiose šalyse mažėja. Skrandžio vėžiu dažniausiai serga vyresni nei 55 metų žmonės, vyrai dažniau negu moterys. Mokslininkai ištyrė, kad skrandžio vėžiu dažniau sergama tose šalyse, kur vartojama daug rūkyto, sūdyto, marinuoto maisto. Pastebėta, kad bakterijos (Helicobacter pylori), sukeliančios skrandžio uždegimą ir opas, gali būti ir skrandžio vėžio rizikos faktoriumi.
Nuolatinis kontaktas su dulkėmis ir dūmais darbo aplinkoje didina tikimybę susirgti skrandžio vėžiu.Kai kurie mokslininkai mano, kad rūkymas taip pat yra skrandžio vėžio rizikos faktorius Mirtingumas.

RĖMUO. GASTROEZOFAGINIS REFLIUKSAS

Gastroezofaginio refliukso ligos (GERL) metu sutrinka apatinės stemplės dalies susitraukimai ir todėl skrandžio turinys nuolat patenka į stemplę (šis reiškinys ir vadinamas refliuksu). Tai sukelia rėmenį – deginantį, graužiantį skausmą už krūtinkaulio. Retkarčiais rėmuo gali varginti daugelį žmonių. Liga konstatuojama, jei refliuksas kartojasi dažnai, sukeldamas stemplės uždegimą (refliuksinį ezofagitą).Ligos priežastys
· Stemplės perėjimo į skrandį srityje yra storesnis stemplės raumenų sluoksnis – apatinis stemplės raukas, kuris trukdo skrandžio turiniui patekti atgal į stemplę. Jei šis raukas per daug atsipalaiduoja ar atsipalaiduoja ne laiku (ne rijimo metu), rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę, sukeldamas rėmenį.
· Kartais refliuksas ir rėmuo atsiranda nėštumo metu, nutukus, po skrandžio ar stemplės operacijų. Tačiau dažniausiai stemplės apatinio rauko atsipalaidavimo ir nepakankamo užsidarymo priežastis būna neaiški.
· Rėmenį išprovokuoti gali darbas pasilenkus, persivalgymas, gulima padėtis pavalgius, riebus ar saldus maistas, alkoholis, kava, produktai, kurių sudėtyje yra pipirmėtės, rūkymas, kai kurie vaistai.Simptomai
· Pykinimas
· Pilvo pūtimas
· Nemalonus skonis burnoje
· Rijimo sutrikimai
· Skrandžio pilnumas
· Rėmuo
· Riaugėjimas oru
· Maisto atpylimas
· Rūgšties jutimas burnoje
· Skausmas duobutėje po krūtinkauliuLigos eiga Ligos eiga ir būklės sunkumas labai įvairūs. Kartais pakanka pakeisti mitybos, gyvenimo įpročius ar skirti nedideles vaistų dozes, kad rėmuo išnyktų. Sunkesniais atvejais, net ir skiriant vaistų derinius, gydymas gali būti nepakankamai efektyvus arba simptomai atsiranda iš naujo, nutraukus gydymą.

GASTRITAS

Gastritas – tai ūminis ar lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, kai pažeista gleivinė parausta, paburksta, sunkesniais atvejais susidaro erozijos (gleivinės išopėjimas). Esant lėtiniam uždegimui, nyksta rūgštį gaminančios skrandžio liaukos ir gleivinė – vystosi atrofija.

Ligos priežastys. Ūminį skrandžio uždegimą gali sukelti alkoholis, grubus, sunkiai virškinamas, aštrus maistas, apsinuodijimas maistu, kuriame yra toksinų gaminančių bakterijų (dažniausiai – salmonelių, stafilokokų), išgertos stiprios rūgštys ir šarmai. Neretai skrandžio uždegimą sukelia vaistai, ypač vartojami ilgą laiką, dažniausiai – aspirinas, vaistai nuo uždegimo (diklofenakas, indometicinas, ibuprofenas ir kt.), harmoniniai ir priešvėžiniai medikamentai. Skrandžio uždegimas gali išsivystyti ir tuomet kai nėra tiesioginės skrandį veikiančios priežasties – po operacijų, traumų, nudegimų, esant ryškiam inkstų nepakankamumui. Tai susiję su medžiagų apykaitos ir kraujotakos sutrikimas. Lėtinį skrandžio uždegimą dažniausiai sukelia bakterija, vadinama Helicobacter pylori. Ja užsikrečiama per burną (per rankas, maistą). Be to, ši bakterija gali sukelti ne tik lėtinį, bet ir ūminį gastritą. Žymiai rečiau lėtinis gastritas atsiranda dėl imuninės sistemos sutrikimo, kai organizme gaminamos medžiagos, naikinančios skrandžio ląsteles (autoantikūniai) – vystosi lėtinis autoimuninis gastritas. Kartais lėtinį uždegimą sukelia nuolat į skrandį patenkanti tulžis (dažnai po skrandžio operacijų).

Paplitimas 2gb klasėje.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 2005m.gastritu sirgo 40% mokinių, 2006m. – 40% mokinių, 2007m. – 20% mokinių.

Simptomai.
.Pykinimas
.Apetito stoka
.Bendras silpnumas
.Karščiavimas
.Pilvo skausmas
.Vėmimas
.Pilnumo pojūtis skrandyje
.Nemalonus skonis burnoje

Ligos eiga. Patekus žalingoms medžiagoms į skrandį, paprastai po 4 – 8 valandų ligoniui atsiranda pilnumo, sunkumo, nevirškinimo jausmas skrandyje. Ligonį pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Ūminio skrandžio uždegimo eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama per 3 – 4 dienas. Išgėrus stiprių rūgščių ar šarmų, dažnai būna komplikacijų, nuo kurių priklauso sveikimas.
Jei žalingų vėl patenka į skrandį arba nesilaikoma mitybos higienos, gastritas gali pereiti į lėtinį. Esant lėtiniam uždegimui, simptomų gali nebūti arba jie mažai išreikšti, tačiau ilgainiui atsiranda funkcinių skrandžio veiklos sutrikimų, vėliau gleivinės distrofinių ir uždegimų patikimų, dar vėliau pažeidžiamos skrandžio liaukos, kurios palaipsniui atrofuojasi. Todėl, sergant lėtiniu gastritu, gali labai mažai sumažėti arba padidėti skrandžio sulčių rūgštingumas. Paprastai pavalgius po 30 – 40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Ilgai sergantis ligonis suliesėja, jam prasideda mažakraujystė.

Komplikacijos. Dažniausiai komplikacija – kraujavimas iš skrandžio gleivinės žaizdelių (erozijų). Neišgydžius H. pylori sukelto skrandžio uždegimo, galima susirgti opalige. Esant lėtiniam uždegimui dažniau susergama skrandžio vėžiu. Sergant autoimuniniu gastritu, kartu gali būti vitamino B12 stokos mažakraujystė.
Tyrimai. Pagrindinis tyrimo metodas – gastroskopija. Jos metu galima paimti gleivinės gabaliuką (biopsiją) Helicobacter pylori nustatymui.

Gydymas. Didelę reikšmę gastrito gydymui turi dieta. Ūminio gastrito atveju, ligoniui plaunamas skrandis ir duodama tik gerti saldytos šiltos arbatos. Vėliau kurį laiką patartinas skystas šiltas maistas (kisielius, klijinga perkošta sriuba, košė, troškinta liesa mėsa, žuvis, minkšti virti kiaušiniai, baltos duonos džiūvėsiai).

Sergant šia liga REKOMENDUOJAMA:
· Neriebi mėsa ir žuvis, paukštiena. Produktai vartojami sumalti. Patiekalai virti arba lengvai pakepinti, bet be džiūvėsėlių ar miltų.
· Sriubos – mėsiškos, žuvies, grybų, daržovių, kruopų.
· Natūralus pienas tik patiekaluose, rūgštūs pieno produktai, varškė, skystai virti kiaušiniai, omletas.
· Ilgai virtų kruopų košės, virti makaronų patiekalai.
· Virtas šviežias jautienos kumpis, neaštrus sūris, išmirkyta kapota silkė.
· Žalios ir virtos daržovės, kepti ir virti obuoliai, apelsinai, mandarinai, vynuogės, braškės, avietės, minkštos kriaušės.

Vidurių užkietėjimas (obstipacija) liga,apie kurią garsiai nekalbama

Ligos apibrėžimas: Tai liguista būklė, kai normaliai ir racionaliai maitindamasis žmogus tuštinasi rečiau kaip kas 48 valandas arba tuštinamasi kelis kartus per dieną po nedaug kietų išmatų, nejaučiant palengvėjimo po tuštinimosi.

Ligos priežastys
silpnėję pilvo sienos raumenys (dažniausiai senyvų žmonių, išsekusių ligonių, nėščių moterų, taip pat dėl ascito), pilvo raumenų paralyžius dėl nervų pakenkimo.
• Įgimtas kūdikių skrandžio prievarčio susiaurėjimas, suaugusiųjų prievarčio susiaurėjimas (dėl surandėjusių skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opų), skrandžio ar dvylikapirštės žarnos augliai.
• Kai per mažai valgoma (susidaro nedaug išmatų išsekusiems, neturintiems apetito, dažnai vemiantiems ir gausiai prakaituojantiems ligoniams).
• Išsiplėtusi storoji gaubtinė žarna, pailgėjusi, su papildomomis kilpomis riestinė arba kita storosios žarnos dalis, žarnos spindžio sumažėjimas dėl auglio, paralyžinis žarnų nepraeinamumas.
• Pilvaplėvės uždegimas
• Skausmingas tuštinimasis kai yra išorinis ar vidinis hemorojus, išangės įplyšimas, tiesiosios žarnos uždegimas, auglys. Viduriai gali užkietėti tiems žmonėms, kurie laiku nenueina į tualetą ir dažnai slopina tuštinimosi refleksą.
• Paskutiniai nėštumo mėnesiai (padidėjusi gimda spaudžia storąją žarną), endometriozė, didelė kiaušidžių cista, gimdos augliai.
• Kalcio kiekio padidėjimas kraujyje dėl vitamino D perdozavimo, kalio kiekio sumažėjimas dėl lėtinių inkstų ligų, ilgo steroidinių preparatų, vidurius laisvinančių vaistų vartojimo, dažnos klizmos, gausaus vėmimo.
• Infekcinės ligos: virusinis kepenų uždegimas, žarnų tuberkuliozė, juodligė, parazitai ir kt.
• Endokrininių liaukų funkcijos sutrikimai: sulėtėjusi medžiagų apykaita, antinksčių žievės nepakankamumas, skydliaukės, hipofizės funkcijos nepakankamumas.
• Ženklus vitamino B1 deficitas.

Paplitimas Lietuvoje: apie 2–34 proc. suaugusiųjų bei dažnai tai yra ir vaikų negalavimas, susijęs su sutrikusiu virškinimu.

Simptomai: vidurių pūtimas, pilvo skausmai, vaikams – pykinimas, apetito sumažėjimas, galvos skausmai, bloga nuotaika, irzlumas, nuovargis.

Ligos eiga: vidurių pūtimas, pilvo maudimas, išangės skausmas. Kartais atsiranda sutrikusio virškinimo požymių (burnoje juntamas kartumas, nemalonus skonis, dažnai atsirūgstama). Gali skaudėti galvą, sutrikti miegas, greitai keistis nuotaika, ligonis tampa jautresniu.

Komplikacijos: Sunkesnės komplikacijos – kraujavimas ir žarnų sienelių perforacija. Ši liga, dažniausiai sukeliama ilgalaikio vidurių užkietėjimo, vadinama divertikulitu.
Ilgalaikis vidurių užkietėjimas didina storosios žarnos vėžio riziką. Jei šalutiniai medžiagų apykaitos produktai nepakankamai pašalinami iš organizmo, kenksmingas jų poveikis pasireiškia nuovargiu, blogu burnos kvapu ir nesveika odos spalva.

Tyrimai: Tiriamos išmatos mikroskopu, atliekami kiti reikalingi tyrimai vidurių užkietėjimo priežasčiai nustatyti.

Gydymas:
Nemedikamentiniai būdai: Dieta yra svarbiausia žarnyno funkcionavimui, vien tik jos korekcija gali būti veiksminga ilgai trunkančiam nesunkiam vidurių užkietėjimui gydyti. Patartina valgyti reguliariai, tuo pačiu metu, nepersivalgyti. Be to, reikia vengti arba mažinti maisto racione vidurius kietinančių produktų – mėsos, ryžių, rafinuotų miltinių patiekalų – blynų, makaronų, baltos duonos, bandelių ir pan. kiekį. Taip pat svarbus pakankamas skysčių kiekis (1,5–2 l per parą), jei nesergama širdies ir inkstų ligomis. Tai ypač aktualu vartojantiesiems diuretikų (šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų), pagyvenusiems žmonėms, skiriant skaidulomis praturtintą dietą. Naudinga rytais 30 min. prieš valgį išgerti stiklinę drungno vandens, suvalgyti saują per naktį mirkytų džiovintų vaisių mišinio. Reikia vengti labai saldžių arba labai rūgščių skysčių, kofeino turinčių maisto produktų (kavos, kokakolos), rekomenduotini sulfatų turintys mineraliniai vandenys, slyvų, rabarbarų sultys.

Nepadedant nemedikamentiniai gydymo būdai, dažniausiai vartojami šių grupių vaistai:
• turinį ir kiekį formuojantys laksantai;
• osmosiniai laisvinamieji; saugūs ir veiksmingi; neturi rimtų nepageidaujamų poveikių, veikia lėtai, todėl yra pakankamai saugūs vartojant ir ilgą laiką
• žarnų peristaltiką stimuliuojančių prokinetikų skiriama rečiau, esant sunkiai gydomam vidurių užkietėjimui, pradeda veikti po keleto valandų;
• išmatų minkštikliai labiau tinka pagyvenusiems žmonėms, retai skiriama vaikams.
Patarimai: Kai dažnai užkietėja viduriai, labai svarbu reguliariai maitintis ir pakankamai judėti. Patartina gerti skysčių ir valgyti daug augalinės ląstelienos turinčio maisto (juodą duoną, daržovių, vaisių). Vidurius laisvina džiovintos juodosios slyvos, sėlenos, apelsinai, figos džiovinti vaisiai. Gali padėti pilvo masažas, gydomoji mankšta. Jei minėtos priemonės nepadeda, gydytojas skiria vidurius laisvinančių vaistų.

Maisto receptai negalavimui gydyti: Imti po 10 gr. kmynų sėklų ir apelsino žievelių, 80 gr. paprastojo šaltekšnio žievės. 2 valg. šaukštus mišinio užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens. Užvirinti, atvėsinti ir gerti po 1 stiklinę rytais ir vakarais.

Gydomosios žolelės, jų arbatos: Kaimo žmonės vidurių užkietėjimo nuo seno ginasi šaltekšnio šaknų nuoviru - reikia pusę valgomojo šaukšto susmulkintos džiovintos žievės užplikyti 200 mililitrų verdančio vandens ir uždengus palikti, kad prisitrauktų; gerti kaip arbatą.

Naudotos literatūros ir tinklalapių sąrašas:

www.medicinavisiems.lt
www.sveikaszmogus.lt
www.sveikas.lt
www.vpu.lt