Gastritas – tai ūminis ar lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, kai pažeista gleivinė parausta, paburksta, sunkesniais atvejais susidaro erozijos (gleivinės išopėjimas). Esant lėtiniam uždegimui, nyksta rūgštį gaminančios skrandžio liaukos ir gleivinė – vystosi gleivinės atrofija.
Ūminį skrandžio uždegimą gali sukelti alkoholis, grubus, sunkiai virškinamas, aštrus maistas, apsinuodijimas maistu, kuriame yra toksinų gaminančių bakterijų (dažniausiai – salmonelių, stafilokokų), išgertos stiprios rūgštys ir šarmai. Neretai skrandžio uždegimą sukelia vaistai, ypač vartojami ilgą laiką, dažniausiai – aspirinas, vaistai nuo uždegimo (diklofenakas, indometacinas, ibuprofenas ir kt.), hormoniniai ir priešvėžiniai medikamentai. Skrandžio uždegimas gali išsivystyti ir tuomet kai nėra tiesioginės skrandį veikiančios priežasties – po operacijų, traumų, nudegimų, esant ryškiam inkstų nepakankamumui. Tai susiję su medžiagų apykaitos ir kraujotakos sutrikimais.Lėtinį skrandžio uždegimą dažniausiai sukelia bakterija, vadinama Helicobacter pylori. Ja užsikrečiama per burną (per rankas, maistą). Be to, ši bakterija gali sukelti ne tik lėtinį, bet ir ūminį gastritą. Žymiai rečiau lėtinis gastritas atsiranda dėl imuninės sistemos sutrikimo, kai organizme gaminamos medžiagos, naikinančios skrandžio ląsteles (autoantikūnai) – vystosi lėtinis autoimuninis gastritas. Kartais lėtinį uždegimą sukelia nuolat į skrandį patenkanti tulžis (dažnai po skrandžio operacijų).
Lėtiniu hipertrofiniugigantiniu gastritu vaikai serga retai. Daugiau pagyvenę virš 50metų žmonės.
Simptomai
· Pykinimas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Karščiavimas
· Pilvo skausmas
· Vėmimas
· Pilnumo pojūtis skrandyje
· Nemalonus skonis burnoje
Patekus žalingoms medžiagoms į skrandį, paprastai po 4-8 valandų ligoniui atsiranda pilnumo, sunkumo, nevirškinimo jausmas skrandyje. Ligonį pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Ūminio skrandžio uždegimo eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama per 3-4 dienas. Išgėrus stiprių rūgščių ar šarmų, dažnai būna komplikacijų, nuo kurių priklauso sveikimas. Jei žalingų medžiagų vėl patenka į skrandį arba nesilaikoma mitybos higienos, gastritas gali pereiti į lėtinį. Esant lėtiniam uždegimui, simptomų gali nebūti arba jie mažai išreikšti, tačiau ilgainiui atsiranda funkcinių skrandžio veiklos sutrikimų, vėliau gleivinės distrofinių ir uždegiminių pakitimų, dar vėliau pažeidžiamos skrandžio liaukos, kurios palaipsniui atrofuojasi. Todėl, sergant lėtiniu gastritu, gali labai sumažėti arba padidėti skrandžio sulčių rūgštingumas. Paprastai pavalgius po 30-40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Ilgai sergantis ligonis suliesėja, jam prasideda mažakraujystė.
Dažniausia komplikacija – kraujavimas iš skrandžio gleivinės žaizdelių (erezijų). Neišgydžius H.pylori sukelto skrandžio uždegimo, galima susirgti opalige. Esant lėtiniam uždegimui dažniau susergama skrandžio vėžiu. Sergant autoimuniniu gastritu, kartu gali būti vitamino B12 stokos mažakraujystė.
Pagrindinis tyrimo metodas – gastroskopija. Jos metu galima paimti gleivinės gabaliuką (biopsiją) Helicobacter pylori nustatymui.
Didelę reikšmę gastrito gydymui turi dieta. Ūminio gastrito atveju, ligoniui plaunamas skrandis ir duodama tik gerti saldytos šiltos arbatos. Vėliau kurį laiką patartinas skystas šiltas maistas (kisielius, klijinga perkošta sriuba, košė, troškinta liesa mėsa, žuvis, minkštai virti kiaušiniai, baltos duonos džiūvėsiai).Sergantį lėtiniu gastritu turi prižiūrėti ir gydyti gydytojas. Vaistai skiriami atsižvelgiant į skrandžio sulčių rūgštingumą. Dažniausiai vartojami skrandžio rūgšties išsiskyrimą mažinantys vaistai – H2 receptorių blokatoriai (ranitidinas, famotidinas) arba protonų siurblio inhibitoriai (omeprazolis, lansoprozolis). Lengvesniais atvejais gali būti naudojami skrandžio rūgštį neutralizuojantys vaistai –antacidiniai (aliuminio, magnio hidroksidai), gleivinę apsaugantys medikamentai (sukralfatas, bismuto preparatai, prostaglandino analogai). Jeigu gastritą sukėlė Helicobacter pylori, skiriamas ją naikinantis gydymas trijų vaistų deriniu, iš kurių du yra antibiotikai (dažniausiai skiriami klaritromicinas, metronidazolis, amoksicilinas). Yra įvairios gydymo schemos, tačiau gydymą skiria tik gydytojas – nesigydykite patys! Jei reikia, kartu gali būti skiriami vaistai nuo pykinimo (metoklopramidas).Esant sunkiam skrandžio uždegimui su komplikacijomis gydoma ligoninėje, tokiu atveju gali būti skiriamas papildomas gydymas lašelinėmis skysčių infuzijomis, antibiotikais.Sveikti padeda fizioterapijos procedūros, mineralinis vanduo, gydymasis sanatorijoje, vaistai ir kitos medicininės priemonės.
Patartina vengti dirginančio skrandžio gleivinę maisto – aštraus, kepto, rūkyto, sugedusio, ypač uždegimo paūmėjimų metu ir jei uždegimai kartojasi. Esant ūminiam uždegimui, reikėtų skrandį išplauti, pirmą dieną skiriami tik skysčiai. Jei netyčia išgėrėte stiprios rūgšties – ją neutralizuoti galima pienu, jei šarmo – jis neutralizuojamas praskiesta citrinos rūgštimi (bet būtina kreiptis į gydytoją!).Jeigu randama H.pylori, bet skrandžio uždegimo nėra, jos naikinti nereikia!
Negalavimui gydyti
Morkų sultys Turtingiausias vitamino A šaltinis, kurį organizmas gerai pasisavina. Šiose sultyse taip pat gausu vitaminų B, C, D, E, PP, K. Morkų sultys gerina virškinimą. Priklausomai nuo sveikatos būklės, per dieną galima išgerti 0,5-3 l sulčių. Jos itin naudingos nėščioms ir maitinančioms moterims. Morkų sultys - natūralus tirpiklis sergant opaligėmis ar vėžiu. Jos padidina imunitetą infekcijoms, saugo nervinę sistemą ir neturi lygių kaip žvalumo bei gyvybinės energijos užtikrinimo šaltinis.
Maistą reikia ruošti taip, kad sergančiam organui būtų suteikiama maksimali ramybė ir kad būtų išvengiama per didelio skrandžio sulčių išsiskyrimo. Maistas turi neutralizuoti išsiskiriančią druskos rūgštį, nedirginti skrandžio ir žarnyno gleivinės.
pirmadienis, balandžio 07, 2008
Rėmuo,gestroezofaginis refliuksas
Gastroezofaginis refliuksas – procesas, kurio metu rūgštus skrandžio turinys, iš skrandžio pakyla į stemplę. Pavienius rėmens epizodus patiria praktiškai visi, tačiau kai kuriuos žmones rėmuo vargina pastoviai, net kasdien, ir neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę . Tai jau reikalauja gydytojo įsikišimo. Dažnas (ne mažiau du kartus per savaitę) ir pastovus rėmuo yra pagrindinis gastroezofaginio refliukso ligos simptomas.
Ligos priežastys:
Stemplės perėjimo į skrandį srityje yra storesnis stemplės raumenų sluoksnis – apatinis stemplės raukas, kuris trukdo skrandžio turiniui patekti atgal į stemplę. Jei šis raukas per daug atsipalaiduoja (sumažėja jo tonusas) ar atsipalaiduoja ne laiku (ne rijimo metu), rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę, sukeldamas rėmenį. Kartais refliuksas ir rėmuo atsiranda nėštumo metu, nutukus, po skrandžio ar stemplės operacijų. Tačiau dažniausiai stemplės apatinio rauko atsipalaidavimo ir nepakankamo užsidarymo priežastis būna neaiški.Rėmenį išprovokuoti gali darbas pasilenkus, persivalgymas, gulima padėtis pavalgius, riebus ar saldus maistas, alkoholis, kava, produktai, kurių sudėtyje yra pipirmėtės, rūkymas, kai kurie vaistai (eufilinas, nitroglicerinas, atropinas ir kt.).
Simptomai:
Pykinimas
Pilvo pūtimas
Nemalonus skonis burnoje
Rijimo sutrikimai
Skrandžio pilnumas
Rėmuo
Riaugėjimas oru
Maisto atpylimas
Rūgšties jutimas burnoje
Skausmas duobutėje po krūtinkauliu
Ligos eiga ir būklės sunkumas labai įvairūs. Kartais pakanka pakeisti mitybos, gyvenimo įpročius ar skirti nedideles vaistų dozes, kad rėmuo išnyktų. Sunkesniais atvejais, net ir skiriant vaistų derinius, gydymas gali būti nepakankamai efektyvus arba simptomai atsiranda iš naujo, nutraukus gydymą.
Komplikacijos:
Dažnai besikartojantis gastroezofaginis refliuksas sukelia stemplės uždegimą –atsiranda paviršinės stemplės gleivinės žaizdelių (erozijų), sunkesniais atvejais pažeidimas būna gilesnis, susidaro opos. Kartais stemplė susiaurėja, sutrumpėja, rečiau pasitaiko kraujavimas iš erozijų ar opų. Viena rimčiausių komplikacijų yra normalaus plokščio stemplės epitelio pasikeitimas cilindriniu (Barretto stemplė) – tai priešvėžinė būklė. Dėl miego metu esančio refliukso gali atsirasti naktinis kosulys, dusulys, prikimimas ryte, rečiau – aspiracinis plaučių uždegimas, kuris atsiranda į plaučius patekus atpiltam skrandžio turiniui.
Tyrimai:
Endoskopinio tyrimo (ezofagofibrogastroskopijos) metu galima pamatyti stemplės uždegimą ir GERL komplikacijas (opas, stemplės susiaurėjimą, kraujavimą, suvėžėjimą). Atliekant stemplės rentgenologinį tyrimą, galima pamatyti refliuksą iš skrandžio į stemplę, susiaurėjimą, opas, stemplės vėžį. Taip pat yra specialus tyrimas – stemplės pH-metrija, kai visą parą registruojama, ar į stemplę patenka rūgštus skrandžio turinys. Kartais atliekama stemplės manometrija – matuojamas stemplės apatinio rauko tonusas (esant ligai, dažnai būna sumažėjęs).
Gydymas:
Lengvais atvejais gali būti skiriami skrandžio rūgštį neutralizuojantys vaistai – antacidiniai preparatai (į jų sudėtį įeina kalcio, magnio, aliuminio hidroksidai). Tačiau dažniausiai gydoma skrandžio rūgšties išsiskyrimą slopinančiais vaistais – protonų siurblio inhibitoriais (rabeprazoliu, omeprazoliu) ar H2 blokatoriais (ranitidinu, famotidinu). Dažniausiai skiriamas vienas iš šių vaistų, tačiau esant sunkiai GERL eigai galima gydyti ir abiejų grupių vaistų deriniu (pvz. omeprazoliu ir ranitidinu).Kartu gali būti skiriami ir stemplės motoriką veikiantys vaistai – metoklopramidas, cisapridas, domperidonas.Sunkiais atvejais skiriamos didesnės vaistų dozės, vaistų deriniai, tačiau net ir tada gydymas gali būti nepakankamai efektyvus. Tokiais atvejais, o taip pat esant komplikacijoms, operuojama.Jeigu nutraukus gydymą, rėmuo bei stemplės uždegimas vėl atsiranda, būtina skirti ilgalaikį gydymą rūgšties išsiskyrimą slopinančiais vaistais.
Patarimai:
Gastroezofaginio refliukso gydyme didelę reikšmę turi ne tik vaistai, bet ir gyvenimo, mitybos įpročių keitimas. Kartais nuo rėmens galima apsisaugoti net nevartojant vaistų! Reiktų dažniau maitintis (5-6 kartus per dieną), nepersivalgyti, nevalgyti 2-3 valandas prieš miegą, nevartoti riebaus maisto, šokolado, alkoholio, kavos, aštrių prieskonių, mėtų, nerūkyti. Jei vargina antsvoris, patartina mažinti kūno svorį. Reiktų miegoti pakeltu galvūgaliu, nedirbti pasilenkus, nedėvėti juosmenį veržiančių drabužių. Jeigu vis dėlto pajutote rėmenį, galima išgerti rūgštį neutralizuojančių vaistų (pvz. Almagel, Maalox). Jei rėmuo dažnai kartojasi, reiktų kreiptis į gydytoją.
Gydomosios arbatos, padedančios nuo rėmens graužimo:
1.20 g gysločio lapų, 20 g jonažolės žolės, 5 g ramunėlių žiedų. Viską sumaišyti. Šaukštą mišinio užpilti stikline verdančio vandens. Išgerti per du kartus.
2.5g vaistinės ramunės žiedų, 20g plačialapio gysločio lapų, 20g paprastosios jaunažolės žolės. Vieną valgomąjį šaukštą mišinio užpilkite stikline verdančio vandens, palikite pritraukti 15 min. Gerkite po valgomąjį šaukštą arbatos 3 kartus per dieną.
Paplitimas Lietuvoje:
Lietuvoje refliukso liga diagnozuota 10% gyventojų, nors apie 30% skundžiasi rėmeniu, kuris kartojasi bent du kartus per savaitę. Iš jų – 10% visų ligonių (arba 1% visų gyventojų!) turi erozijas stemplėje. Net 0,4-0,8% visų gyventojų turi Baretto stemplę – priešvėžinę būklę, t.y., piktybiškai kintančias ląsteles. Per 20 metų sergančiųjų visų rūšių stemplės vėžiu padaugėjo net tris kartus.
Ligos priežastys:
Stemplės perėjimo į skrandį srityje yra storesnis stemplės raumenų sluoksnis – apatinis stemplės raukas, kuris trukdo skrandžio turiniui patekti atgal į stemplę. Jei šis raukas per daug atsipalaiduoja (sumažėja jo tonusas) ar atsipalaiduoja ne laiku (ne rijimo metu), rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę, sukeldamas rėmenį. Kartais refliuksas ir rėmuo atsiranda nėštumo metu, nutukus, po skrandžio ar stemplės operacijų. Tačiau dažniausiai stemplės apatinio rauko atsipalaidavimo ir nepakankamo užsidarymo priežastis būna neaiški.Rėmenį išprovokuoti gali darbas pasilenkus, persivalgymas, gulima padėtis pavalgius, riebus ar saldus maistas, alkoholis, kava, produktai, kurių sudėtyje yra pipirmėtės, rūkymas, kai kurie vaistai (eufilinas, nitroglicerinas, atropinas ir kt.).
Simptomai:
Pykinimas
Pilvo pūtimas
Nemalonus skonis burnoje
Rijimo sutrikimai
Skrandžio pilnumas
Rėmuo
Riaugėjimas oru
Maisto atpylimas
Rūgšties jutimas burnoje
Skausmas duobutėje po krūtinkauliu
Ligos eiga ir būklės sunkumas labai įvairūs. Kartais pakanka pakeisti mitybos, gyvenimo įpročius ar skirti nedideles vaistų dozes, kad rėmuo išnyktų. Sunkesniais atvejais, net ir skiriant vaistų derinius, gydymas gali būti nepakankamai efektyvus arba simptomai atsiranda iš naujo, nutraukus gydymą.
Komplikacijos:
Dažnai besikartojantis gastroezofaginis refliuksas sukelia stemplės uždegimą –atsiranda paviršinės stemplės gleivinės žaizdelių (erozijų), sunkesniais atvejais pažeidimas būna gilesnis, susidaro opos. Kartais stemplė susiaurėja, sutrumpėja, rečiau pasitaiko kraujavimas iš erozijų ar opų. Viena rimčiausių komplikacijų yra normalaus plokščio stemplės epitelio pasikeitimas cilindriniu (Barretto stemplė) – tai priešvėžinė būklė. Dėl miego metu esančio refliukso gali atsirasti naktinis kosulys, dusulys, prikimimas ryte, rečiau – aspiracinis plaučių uždegimas, kuris atsiranda į plaučius patekus atpiltam skrandžio turiniui.
Tyrimai:
Endoskopinio tyrimo (ezofagofibrogastroskopijos) metu galima pamatyti stemplės uždegimą ir GERL komplikacijas (opas, stemplės susiaurėjimą, kraujavimą, suvėžėjimą). Atliekant stemplės rentgenologinį tyrimą, galima pamatyti refliuksą iš skrandžio į stemplę, susiaurėjimą, opas, stemplės vėžį. Taip pat yra specialus tyrimas – stemplės pH-metrija, kai visą parą registruojama, ar į stemplę patenka rūgštus skrandžio turinys. Kartais atliekama stemplės manometrija – matuojamas stemplės apatinio rauko tonusas (esant ligai, dažnai būna sumažėjęs).
Gydymas:
Lengvais atvejais gali būti skiriami skrandžio rūgštį neutralizuojantys vaistai – antacidiniai preparatai (į jų sudėtį įeina kalcio, magnio, aliuminio hidroksidai). Tačiau dažniausiai gydoma skrandžio rūgšties išsiskyrimą slopinančiais vaistais – protonų siurblio inhibitoriais (rabeprazoliu, omeprazoliu) ar H2 blokatoriais (ranitidinu, famotidinu). Dažniausiai skiriamas vienas iš šių vaistų, tačiau esant sunkiai GERL eigai galima gydyti ir abiejų grupių vaistų deriniu (pvz. omeprazoliu ir ranitidinu).Kartu gali būti skiriami ir stemplės motoriką veikiantys vaistai – metoklopramidas, cisapridas, domperidonas.Sunkiais atvejais skiriamos didesnės vaistų dozės, vaistų deriniai, tačiau net ir tada gydymas gali būti nepakankamai efektyvus. Tokiais atvejais, o taip pat esant komplikacijoms, operuojama.Jeigu nutraukus gydymą, rėmuo bei stemplės uždegimas vėl atsiranda, būtina skirti ilgalaikį gydymą rūgšties išsiskyrimą slopinančiais vaistais.
Patarimai:
Gastroezofaginio refliukso gydyme didelę reikšmę turi ne tik vaistai, bet ir gyvenimo, mitybos įpročių keitimas. Kartais nuo rėmens galima apsisaugoti net nevartojant vaistų! Reiktų dažniau maitintis (5-6 kartus per dieną), nepersivalgyti, nevalgyti 2-3 valandas prieš miegą, nevartoti riebaus maisto, šokolado, alkoholio, kavos, aštrių prieskonių, mėtų, nerūkyti. Jei vargina antsvoris, patartina mažinti kūno svorį. Reiktų miegoti pakeltu galvūgaliu, nedirbti pasilenkus, nedėvėti juosmenį veržiančių drabužių. Jeigu vis dėlto pajutote rėmenį, galima išgerti rūgštį neutralizuojančių vaistų (pvz. Almagel, Maalox). Jei rėmuo dažnai kartojasi, reiktų kreiptis į gydytoją.
Gydomosios arbatos, padedančios nuo rėmens graužimo:
1.20 g gysločio lapų, 20 g jonažolės žolės, 5 g ramunėlių žiedų. Viską sumaišyti. Šaukštą mišinio užpilti stikline verdančio vandens. Išgerti per du kartus.
2.5g vaistinės ramunės žiedų, 20g plačialapio gysločio lapų, 20g paprastosios jaunažolės žolės. Vieną valgomąjį šaukštą mišinio užpilkite stikline verdančio vandens, palikite pritraukti 15 min. Gerkite po valgomąjį šaukštą arbatos 3 kartus per dieną.
Paplitimas Lietuvoje:
Lietuvoje refliukso liga diagnozuota 10% gyventojų, nors apie 30% skundžiasi rėmeniu, kuris kartojasi bent du kartus per savaitę. Iš jų – 10% visų ligonių (arba 1% visų gyventojų!) turi erozijas stemplėje. Net 0,4-0,8% visų gyventojų turi Baretto stemplę – priešvėžinę būklę, t.y., piktybiškai kintančias ląsteles. Per 20 metų sergančiųjų visų rūšių stemplės vėžiu padaugėjo net tris kartus.
Gastritas
Gastritas – tai skrandžio gleivinės uždegimas, kai pažeista gleivinė, paburksta, parausta, sunkesniais atvejais susidaro gleivinės opos. Gastritas gali būti ūminis arba lėtinis.
Ligos priežastys:
· Alkoholis
· Grubus, sunkiai virškinamas maistas
· Maistas, kuriame yra toksinų gaminančių bakterijas
· Vaistai, nuo uždegimo, vartojami ilgą laiką
· Harmoniniai ir priešvėžiniai medikamentai
· Nuolatinis stresas ir įtampa darbe
Simptomai :
· Pykinimas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Karščiavimas
· Pilvo skausmas
· Vėmimas
· Pilnumo pojūtis skrandyje
· Nemalonus skonis burnoje
Ligos eiga:
Patekus žalingoms medžiagoms į skrandį, paprastai po 4-8 valandų ligoniui atsiranda pilnumo, sunkumo, nevirškinimo jausmas skrandyje. Ligonį pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Ūminio skrandžio uždegimo eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama per 3-4 dienas. Paprastai pavalgius po 30-40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Ilgaisergantis ligonis suliesėja, jam prasideda mažakraujystė.
Komplikacijos:
· Kraujavimas iš skrandžio gleivinės žaizdelių
· Galima susirgti opalige
· Skrandžio vėžys
· Gali būti vitamino B12 stokos mažakraujystė
Ligos priežastys:
· Alkoholis
· Grubus, sunkiai virškinamas maistas
· Maistas, kuriame yra toksinų gaminančių bakterijas
· Vaistai, nuo uždegimo, vartojami ilgą laiką
· Harmoniniai ir priešvėžiniai medikamentai
· Nuolatinis stresas ir įtampa darbe
Simptomai :
· Pykinimas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Karščiavimas
· Pilvo skausmas
· Vėmimas
· Pilnumo pojūtis skrandyje
· Nemalonus skonis burnoje
Ligos eiga:
Patekus žalingoms medžiagoms į skrandį, paprastai po 4-8 valandų ligoniui atsiranda pilnumo, sunkumo, nevirškinimo jausmas skrandyje. Ligonį pykina, išsivėmus palengvėja. Neretai skauda pilvą – skausmas dažniausiai maudžiantis, atsirandantis pavalgius. Ūminio skrandžio uždegimo eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama per 3-4 dienas. Paprastai pavalgius po 30-40 min. ligoniui pradeda skaudėti viršutinę pilvo dalį, jį pykina, jis raugėja, užkietėja viduriai. Sumažėja apetitas, burnoje atsiranda nemalonus skonis. Ilgaisergantis ligonis suliesėja, jam prasideda mažakraujystė.
Komplikacijos:
· Kraujavimas iš skrandžio gleivinės žaizdelių
· Galima susirgti opalige
· Skrandžio vėžys
· Gali būti vitamino B12 stokos mažakraujystė
Lėtinis pankreatitas
Lėtinis pankreatitas
Lėtinis pankreatitas – liga, kurią galima apibūdinti lėtiniu kasos audinio įvairios kilmės uždegimu, kai vietoje funkcinio kasos audinio (egzokrininio ir endokrininio) palaipsniui atsiranda jungiamasis audinys, neatliekantis kasai būdingų funkcijų
Ligos priežastys
Lėtinis alkoholizmas, neracionalus maitinimasis, ypač persivalgymas.
Ligos eiga ir simptomai
Ligos eiga ir simptomai
Sergant šia liga stebimas palaipsniui atsirandantis kasos egzokrininės ir endokrininės funkcijos nepakankamumas. Į tokį lėtinį uždegimą gali būti įtraukti ir aplink kasą esantys organai: storoji žarna, blužnies vena, dvylikapirštė žarna, bendrasis tulžies latakas.Dažniausia šia liga sergantys ligoniai kreipiasi dėl maudžiančio, įvairaus intensyvumo skausmo, paprastai sustiprėjusio pavalgius. Tačiau net 15% ligonių skausmas gali nepasireikšti, liga pirmą kartą nustatoma atsiradus viduriavimui riebiomis išmatomis (steatorėja) arba išsivysčius cukriniam diabetui. Kita vertus, daliai ligonių, kurie nuolat jaučia būdingus skausmus, egzokrininis ir endokrininis kasos audinio uždegimas gali nepasireikšti visą gyvenimą.
Taigi lėtinis pankreatitas yra progresuojanti liga. Tačiau progresavimo tempai laibai įvairūs. Nors šios ligos sukelti pakitimai yra negrįžtami, tačiau laiku taikomi terapijos, endoskopijos ir chirurgijos gydymo metodai gali labai palengvinti pagrindinius šios ligos simptomus: skausmą, virškinimo sutrikimą ir viduriavimą, cukrinį diabetą.
Tyrimai
Diagnozuojant šią ligą laboratoriniai tyrimai nėra labai jautrūs. Serumo amilazė ir lipazė gali padidėti kasos uždegimo paūmėjimo metu, tačiau ne visada. Pažengusios ligos stadijos atveju, kai kasos funkcinio audinio žymiai sumažėja, šių fermentų koncentracijos kraujo serume beveik niekada nepadidėja. Gliukozės koncentracija kraujo serume nevalgius ir gliukozės tolerancijos mėginys yra skirti išsivysčiusiam antriniam diabetui nustatyti. Tam, kad būtų patvirtintas egzokrininės kasos funkcijos nepakankamumas, reikėtų atlikti 72 valandų išmatų riebalų koncentracijos tyrimą. Šis tyrimas Lietuvoje nėra paplitęs.
Pažengusio lėtinio pankreatito diagnostika nėra sunki. Kasos kalcifikatus, išplėstą kasos lataką atsiradusias pseudocistas, net ryškesnius fibrozės plotus aiškiai patikslina vaizduojamieji tyrimai:
Apžvalginė pilvo rentgenografija,
Ultragarso tyrimas,
Kompiuterinė tomografija,
Magnetinis rezonansas,
Endoskopinė retrograninė cholangiopankreatografija (ERCPG).
Tačiau pastarieji tyrimai dažniausiai nėra informatyvūs, jei liga nėra toli pažengusi ir kasos struktūroje nesimato aiškių struktūrinių defektų.
Ankstyvose ligos stadijose tiksliausia būtų naudoti tiesioginius egzokrininės kasos funkcijos tyrimo testus (sekretino, sekretino-cholecistokinino), tačiau Lietuvoje pastarieji nėra taikomi dėl brangumo. Be to, šie tyrimai reikalauja didelio atliekančių patyrimo ir atima nemažai laiko, yra nemalonūs ligoniui.
Tam, kad egzokrininę kasos funkciją galima būtų įvertinti mažiau invaziniais tyrimais, buvo sukurta nemažai neinvazinių egzokrininės kasos funkcijos tyrimų: pankreatolauryno testas, bentiromido testas, aminorūgščių sunaudojimo testas it .t.t.
Nemažas skaičius įvairių šiai ligai nustatyti naudojamų tyrimų rodo, kad ligos diagnostika nėra paprasta. Be to, šią ligą reikia skirti ir nuo kitų viršutinio virškinimo trakto ligų: opaligės, tulžies latakų ligų, ūminio pankreatito, motorikos ligų. Nereikia pamiršti, kad panašius į lėtinio pankreatito skausmus gali sukelti net miokardo infarktas ar aortos disekacija ir t.t.
Komplikacijos
Dvylikapirštės ir bendro kasos latako striktūrų susiformavimas
Blužnies venos trombozė
Storosios žarnos striktūrų susiformavimas
Kasos latako vientisumo pažeidimaiŠiems ligoniams kasos vėžio rizika yra keturis kartus didesnė nei bendroje populiacijoje.
Gydymas
Skausmo gydymas. Malšinant lėtiniu pankreatitu sergančių ligonių skausmą rekomenduojama nenaudoti alkoholinių gėrimų, laikytis dietos sumažintu riebalų kiekiu. Prieš gydant skausminį sindromą visada reikia pasitikslinti, kas jį sukėlė, aiškintis, ar neatsirado lėtinio pankreatito komplikacijų, kurias galima būtų gydyti nemedikamentinėmis priemonėmis. Skausmui gydyti paprastai skiriami analgetikai. Skausmą gydyti reikėtų pradėti nuo nenarkotinių, priešuždegiminių preparatų.
Egzokrinino kasos nepakankamumo gydymas. Jį galima suskirstyti į dietą ir pakaitinė fermentų terapiją. Dietoje paprastai stengiamasi riboti riebalus(40-60g/d;<30% bendrų kalorijų kiekio). Esant ryškiai steatėjai, sunkiai kontroliuojamai kasos fermentų pakaitine terapija, rekomenduojama maisto papildai su vidutinių grandžių trigliceridais (MCT).
Patarimai
Patartina valgyti dažnai po nedaug, nepersivalgyti. Maistas turi būti pagamintas iš šviežių, gerų produktų, smulkintas, virtas ar troškintas. Negalima valgyti sūdytų, marinuotų, konservuotų, riebių ir keptų valgių. Patartina laikytis tinkamo darbo ir poilsio režimo, negalima dirbti sunkaus fizinio darbo.
Lėtinis pankreatitas – liga, kurią galima apibūdinti lėtiniu kasos audinio įvairios kilmės uždegimu, kai vietoje funkcinio kasos audinio (egzokrininio ir endokrininio) palaipsniui atsiranda jungiamasis audinys, neatliekantis kasai būdingų funkcijų
Ligos priežastys
Lėtinis alkoholizmas, neracionalus maitinimasis, ypač persivalgymas.
Ligos eiga ir simptomai
Ligos eiga ir simptomai
Sergant šia liga stebimas palaipsniui atsirandantis kasos egzokrininės ir endokrininės funkcijos nepakankamumas. Į tokį lėtinį uždegimą gali būti įtraukti ir aplink kasą esantys organai: storoji žarna, blužnies vena, dvylikapirštė žarna, bendrasis tulžies latakas.Dažniausia šia liga sergantys ligoniai kreipiasi dėl maudžiančio, įvairaus intensyvumo skausmo, paprastai sustiprėjusio pavalgius. Tačiau net 15% ligonių skausmas gali nepasireikšti, liga pirmą kartą nustatoma atsiradus viduriavimui riebiomis išmatomis (steatorėja) arba išsivysčius cukriniam diabetui. Kita vertus, daliai ligonių, kurie nuolat jaučia būdingus skausmus, egzokrininis ir endokrininis kasos audinio uždegimas gali nepasireikšti visą gyvenimą.
Taigi lėtinis pankreatitas yra progresuojanti liga. Tačiau progresavimo tempai laibai įvairūs. Nors šios ligos sukelti pakitimai yra negrįžtami, tačiau laiku taikomi terapijos, endoskopijos ir chirurgijos gydymo metodai gali labai palengvinti pagrindinius šios ligos simptomus: skausmą, virškinimo sutrikimą ir viduriavimą, cukrinį diabetą.
Tyrimai
Diagnozuojant šią ligą laboratoriniai tyrimai nėra labai jautrūs. Serumo amilazė ir lipazė gali padidėti kasos uždegimo paūmėjimo metu, tačiau ne visada. Pažengusios ligos stadijos atveju, kai kasos funkcinio audinio žymiai sumažėja, šių fermentų koncentracijos kraujo serume beveik niekada nepadidėja. Gliukozės koncentracija kraujo serume nevalgius ir gliukozės tolerancijos mėginys yra skirti išsivysčiusiam antriniam diabetui nustatyti. Tam, kad būtų patvirtintas egzokrininės kasos funkcijos nepakankamumas, reikėtų atlikti 72 valandų išmatų riebalų koncentracijos tyrimą. Šis tyrimas Lietuvoje nėra paplitęs.
Pažengusio lėtinio pankreatito diagnostika nėra sunki. Kasos kalcifikatus, išplėstą kasos lataką atsiradusias pseudocistas, net ryškesnius fibrozės plotus aiškiai patikslina vaizduojamieji tyrimai:
Apžvalginė pilvo rentgenografija,
Ultragarso tyrimas,
Kompiuterinė tomografija,
Magnetinis rezonansas,
Endoskopinė retrograninė cholangiopankreatografija (ERCPG).
Tačiau pastarieji tyrimai dažniausiai nėra informatyvūs, jei liga nėra toli pažengusi ir kasos struktūroje nesimato aiškių struktūrinių defektų.
Ankstyvose ligos stadijose tiksliausia būtų naudoti tiesioginius egzokrininės kasos funkcijos tyrimo testus (sekretino, sekretino-cholecistokinino), tačiau Lietuvoje pastarieji nėra taikomi dėl brangumo. Be to, šie tyrimai reikalauja didelio atliekančių patyrimo ir atima nemažai laiko, yra nemalonūs ligoniui.
Tam, kad egzokrininę kasos funkciją galima būtų įvertinti mažiau invaziniais tyrimais, buvo sukurta nemažai neinvazinių egzokrininės kasos funkcijos tyrimų: pankreatolauryno testas, bentiromido testas, aminorūgščių sunaudojimo testas it .t.t.
Nemažas skaičius įvairių šiai ligai nustatyti naudojamų tyrimų rodo, kad ligos diagnostika nėra paprasta. Be to, šią ligą reikia skirti ir nuo kitų viršutinio virškinimo trakto ligų: opaligės, tulžies latakų ligų, ūminio pankreatito, motorikos ligų. Nereikia pamiršti, kad panašius į lėtinio pankreatito skausmus gali sukelti net miokardo infarktas ar aortos disekacija ir t.t.
Komplikacijos
Dvylikapirštės ir bendro kasos latako striktūrų susiformavimas
Blužnies venos trombozė
Storosios žarnos striktūrų susiformavimas
Kasos latako vientisumo pažeidimaiŠiems ligoniams kasos vėžio rizika yra keturis kartus didesnė nei bendroje populiacijoje.
Gydymas
Skausmo gydymas. Malšinant lėtiniu pankreatitu sergančių ligonių skausmą rekomenduojama nenaudoti alkoholinių gėrimų, laikytis dietos sumažintu riebalų kiekiu. Prieš gydant skausminį sindromą visada reikia pasitikslinti, kas jį sukėlė, aiškintis, ar neatsirado lėtinio pankreatito komplikacijų, kurias galima būtų gydyti nemedikamentinėmis priemonėmis. Skausmui gydyti paprastai skiriami analgetikai. Skausmą gydyti reikėtų pradėti nuo nenarkotinių, priešuždegiminių preparatų.
Egzokrinino kasos nepakankamumo gydymas. Jį galima suskirstyti į dietą ir pakaitinė fermentų terapiją. Dietoje paprastai stengiamasi riboti riebalus(40-60g/d;<30% bendrų kalorijų kiekio). Esant ryškiai steatėjai, sunkiai kontroliuojamai kasos fermentų pakaitine terapija, rekomenduojama maisto papildai su vidutinių grandžių trigliceridais (MCT).
Patarimai
Patartina valgyti dažnai po nedaug, nepersivalgyti. Maistas turi būti pagamintas iš šviežių, gerų produktų, smulkintas, virtas ar troškintas. Negalima valgyti sūdytų, marinuotų, konservuotų, riebių ir keptų valgių. Patartina laikytis tinkamo darbo ir poilsio režimo, negalima dirbti sunkaus fizinio darbo.
HEPATITAS (GELTA)
Hepatitas – tai ūminis ar lėtinis kepenų uždegimas, kai dėl įvairių priežasčių pažeistos kepenų ląstelės žūva, į kepenų audinį įsiskverbia uždegiminės, o žuvusių ląstelių vietą pamažu užpildo jungiamasis audinys (visiškai nesuardantis normalios kepenų struktūros). Jei ūminis hepatitas užtrunka ilgiau kaip 6 mėnesius, tai jau vadinamas lėtiniu uždegimu. Neretai ūminio periodo nebūna ir liga nuo pat pradžių yra lėtinė.
Ligos priežastys:
Kepenų uždegimą sukelia įvairios priežastys. Viena dažniausių – hepatitų virusai A, B ir C (jų yra daugiau, bet šie pasitaiko dažniausiai). Hepatito A virusas sukelia tik ūminį kepenų uždegimą, o B ir C virusai yra dažna ne tik ūminio, bet ir lėtinio uždegimo priežastis (ūminis gali pereiti į lėtinį arba liga nuo pat pradžių įgauna lėtinę eigą). Pagrindinis užsikrėtimo hepatitu A būdas – per burną (su užkrėstu maistu, vandeniu, per rankas), o B ir C virusai plinta lytiniu keliu ar per kraują (perpilant užkrėstą kraują, kontaktuojant su infekuotu krauju ar kitais organizmo skysčiais, per užkrėstus medicininius instrumentus, atliekant tatuiruotę, hemodializę, vartojant intraveninius narkotikus). Gimdymo metu serganti motina hepatito B ir C virusais gali užkrėsti kūdikį, taip pat užsikrėsti galima, naudojant infekuotus skutimosi reikmenis, dantų šepetėlius ir pan.
Kartais kepenų uždegimo priežastis nenustatoma – tai vadinamasis kriptogeninis hepatitas.
Simptomai:
· Pykinimas
· Sąnarių skausmas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Karščiavimas
· Niežulys
· Akių, odos pageltimas
· Tamsus šlapimas
· Šviesios išmatos
· Maudimas dešinėje pašonėje
Ligos eiga:
Kepenų uždegimui būdingas akių, odos pageltimas – gelta, tačiau ji būna ne visada, dažnai intensyvesnė sergant ūminiu uždegimu, paūmėjus lėtiniam. Kartu patamsėja šlapimas, išmatos tampa kiek šviesesnės. Taip pat atsiranda sunkumas, maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje, apetito stoka, pykinimas (rečiau – vėmimas), bendras silpnumas, nuovargis, sumažėja darbingumas. Karščiavimas būna ne visuomet ir dažniausiai nedidelis. Dažnai skundžiamasi sąnarių, raumenų skausmu, niežuliu, prakaitavimu, moterims gali sutrikti menstruacijos. Neretai (ypač sergant lėtiniu uždegimu) simptomai būna nelabai išreikšti ar jų visai nebūna.Susirgus hepatitu A, dažniausiai pasveikstama per kelias savaites. Ūminis B (pasitaikantis apie 10 proc. sergančiųjų) ir C (apie 70-80 proc. sergančiųjų) hepatitas gali pereiti į lėtinį.Lėtinis hepatitas diagnozuojamas, kai ūminis neišgydomas per 6 mėnesius (virusas lieka kraujyje). Iš anksto numatyti, ar ūminis uždegimas pereis į lėtinį sunku. Negydomas lėtinis virusinis B ir C hepatitas anksčiau ar vėliau (atsižvelgiant į uždegimo aktyvumą, dažniausiai per 10-40 metų) progresuoja iki kepenų cirozės. Skiriant gydymą stabilus geras efektas gaunamas apie 50 proc. ligonių, tačiau gydymą nutraukus daliai jų liga vėl atsinaujina.Autoimuninio (kaip ir lėtinio virusinio) hepatito eiga ir progresavimas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, gydymas ilgalaikis (trunkantis net kelerius metus), nes jį nutraukus simptomų dažniausiai vėl atsiranda.
Kepenų uždegimui būdingas akių, odos pageltimas – gelta, tačiau ji būna ne visada, dažnai intensyvesnė sergant ūminiu uždegimu, paūmėjus lėtiniam. Kartu patamsėja šlapimas, išmatos tampa kiek šviesesnės. Taip pat atsiranda sunkumas, maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje, apetito stoka, pykinimas (rečiau – vėmimas), bendras silpnumas, nuovargis, sumažėja darbingumas. Karščiavimas būna ne visuomet ir dažniausiai nedidelis. Dažnai skundžiamasi sąnarių, raumenų skausmu, niežuliu, prakaitavimu, moterims gali sutrikti menstruacijos. Neretai (ypač sergant lėtiniu uždegimu) simptomai būna nelabai išreikšti ar jų visai nebūna.Susirgus hepatitu A, dažniausiai pasveikstama per kelias savaites. Ūminis B (pasitaikantis apie 10 proc. sergančiųjų) ir C (apie 70-80 proc. sergančiųjų) hepatitas gali pereiti į lėtinį.
Lėtinis hepatitas diagnozuojamas, kai ūminis neišgydomas per 6 mėnesius (virusas lieka kraujyje). Iš anksto numatyti, ar ūminis uždegimas pereis į lėtinį sunku. Negydomas lėtinis virusinis B ir C hepatitas anksčiau ar vėliau (atsižvelgiant į uždegimo aktyvumą, dažniausiai per 10-40 metų) progresuoja iki kepenų cirozės. Skiriant gydymą stabilus geras efektas gaunamas apie 50 proc. ligonių, tačiau gydymą nutraukus daliai jų liga vėl atsinaujina.
Autoimuninio (kaip ir lėtinio virusinio) hepatito eiga ir progresavimas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, gydymas ilgalaikis (trunkantis net kelerius metus), nes jį nutraukus simptomų dažniausiai vėl atsiranda.
Progresuojant lėtiniam hepatitui atsiranda negrįžtamų kepenų pokyčių ir vystosi kepenų cirozė. Sergant virusiniu ar autoimuniniu kepenų uždegimu gali būti pažeisti kiti organai – atsiranda glomerulonefrito, miokardito, vaskulito, tiroidito simptomų, odos pakitimų, hemolizinė anemija ir kt. Jei kepenų uždegimas sunkus, gali vystytis kepenų nepakankamumas. Ilgai sergant virusiniu B ar C hepatitu didėja rizika susirgti kepenų vėžiu.
Tyrimai:
Čiuopdamas pilvą gydytojas dažnai nustato padidėjusias, skausmingas kepenis. Kraujo tyrime randamas padidėjęs kepenų fermentų, bilirubino kiekis, uždegiminiai kraujo baltymų pokyčiai. Pagal tai, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, randama kitų kraujo pokyčių: nustatomi hepatitų A, B ar C žymenys, autoantikūnai sergant autoimuniniu kepenų uždegimu, pakitęs geležies ir vario kiekis, kitų infekcinių sukėlėjų (pvz.: citomegalo viruso, leptospirų, toksoplazmų) žymenys. Atlikus echoskopiją įvertinami pokyčiai kepenyse, jų padidėjimas. Tiksliausiai kepenų pakitimai, uždegimo aktyvumas nustatomas atlikus kepenų biopsiją (ji atliekama ir kai neaiški kepenų uždegimo priežastis) ir gautą kepenų audinį ištyrus mikroskopu.
Čiuopdamas pilvą gydytojas dažnai nustato padidėjusias, skausmingas kepenis. Kraujo tyrime randamas padidėjęs kepenų fermentų, bilirubino kiekis, uždegiminiai kraujo baltymų pokyčiai. Pagal tai, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, randama kitų kraujo pokyčių: nustatomi hepatitų A, B ar C žymenys, autoantikūnai sergant autoimuniniu kepenų uždegimu, pakitęs geležies ir vario kiekis, kitų infekcinių sukėlėjų (pvz.: citomegalo viruso, leptospirų, toksoplazmų) žymenys. Atlikus echoskopiją įvertinami pokyčiai kepenyse, jų padidėjimas. Tiksliausiai kepenų pakitimai, uždegimo aktyvumas nustatomas atlikus kepenų biopsiją (ji atliekama ir kai neaiški kepenų uždegimo priežastis) ir gautą kepenų audinį ištyrus mikroskopu.
Gydant kepenų uždegimą galima būtų išskirti bendrąjį gydymą, tinkamą visų hepatitų atveju, ir specifinį, skiriamą atsižvelgiant į uždegimą sukėlusią priežastį. Iš vadinamųjų bendrųjų vaistų yra skiriami hepatoprotektoriai (karsilis, hepatofalkas, hepavitas, silegonas, esencialis), ursodezoksicholinė rūgštis, B grupės vitaminai, vitaminai E, C, kartais folinė rūgštis. Sergant ūminiu ar ryškiau paūmėjus lėtiniam hepatitui skiriamos lašinės skysčių infuzijos, jei uždegimas labai aktyvus – prednizolonas(lašinamas į veną ar geriamas).
Sergant lėtiniu virusiniu B hepatitu gali būti skiriamas alfa-interferonas ir/ar lamivudinas, o sergant lėtiniu (kartais ir ūminiu) virusiniu C hepatitu – alfa-interferonas ir ribavirinas. Tinkami gydymui ligoniai atrenkami remiantis kepenų fermentų padidėjimu ir kepenų bioptato tyrimo rezultatais, gydymas dažniausiai trunka 0,5-1 metus, kartais ir ilgiau. Jei nutraukus gydymą kepenų uždegimas vėl paūmėja, vaistų gali būti skiriama pakartotinai. Kadangi šie vaistai sukelia nemažai šalutinių reiškinių, kas mėnesį kartojami kraujo tyrimai. Jie padeda įvertinti ir gydymo efektyvumą.
Autoimuniniam hepatitui gydyti skiriamas prednizolonas, azatioprinas. Gydymas yra ilgalaikis, nes jį nutraukus, o kartais net sumažinus vaistų dozę, uždegimas vėl paūmėja.
Patarimai:
Nepaisant to, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, patartina nevartoti alkoholio ir toksiškai kepenis galinčių veikti vaistų, nedirbti su toksinėmis medžiagomis, patartina vengti sunkaus darbo. Rekomenduojama nevartoti riebaus, labai aštraus, rūkyto ir sukeliančio nemalonius pojūčius (pilvo pūtimą, maudimą, pykinimą) maisto, maitintis reguliariai, vartoti pakankamai vitaminų.
Vaistai:
APAP , Cardace, Elontril, Kapteks (Kaptoprilis), Ko-trimoksazolis (Sulfametoksazolis su trimetoprimu, ko-trimoksazolis) Naproksenas (Naproksenas) Salofalk® (Mesalazinas)
Ligos priežastys:
Kepenų uždegimą sukelia įvairios priežastys. Viena dažniausių – hepatitų virusai A, B ir C (jų yra daugiau, bet šie pasitaiko dažniausiai). Hepatito A virusas sukelia tik ūminį kepenų uždegimą, o B ir C virusai yra dažna ne tik ūminio, bet ir lėtinio uždegimo priežastis (ūminis gali pereiti į lėtinį arba liga nuo pat pradžių įgauna lėtinę eigą). Pagrindinis užsikrėtimo hepatitu A būdas – per burną (su užkrėstu maistu, vandeniu, per rankas), o B ir C virusai plinta lytiniu keliu ar per kraują (perpilant užkrėstą kraują, kontaktuojant su infekuotu krauju ar kitais organizmo skysčiais, per užkrėstus medicininius instrumentus, atliekant tatuiruotę, hemodializę, vartojant intraveninius narkotikus). Gimdymo metu serganti motina hepatito B ir C virusais gali užkrėsti kūdikį, taip pat užsikrėsti galima, naudojant infekuotus skutimosi reikmenis, dantų šepetėlius ir pan.
Kartais kepenų uždegimo priežastis nenustatoma – tai vadinamasis kriptogeninis hepatitas.
Simptomai:
· Pykinimas
· Sąnarių skausmas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Karščiavimas
· Niežulys
· Akių, odos pageltimas
· Tamsus šlapimas
· Šviesios išmatos
· Maudimas dešinėje pašonėje
Ligos eiga:
Kepenų uždegimui būdingas akių, odos pageltimas – gelta, tačiau ji būna ne visada, dažnai intensyvesnė sergant ūminiu uždegimu, paūmėjus lėtiniam. Kartu patamsėja šlapimas, išmatos tampa kiek šviesesnės. Taip pat atsiranda sunkumas, maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje, apetito stoka, pykinimas (rečiau – vėmimas), bendras silpnumas, nuovargis, sumažėja darbingumas. Karščiavimas būna ne visuomet ir dažniausiai nedidelis. Dažnai skundžiamasi sąnarių, raumenų skausmu, niežuliu, prakaitavimu, moterims gali sutrikti menstruacijos. Neretai (ypač sergant lėtiniu uždegimu) simptomai būna nelabai išreikšti ar jų visai nebūna.Susirgus hepatitu A, dažniausiai pasveikstama per kelias savaites. Ūminis B (pasitaikantis apie 10 proc. sergančiųjų) ir C (apie 70-80 proc. sergančiųjų) hepatitas gali pereiti į lėtinį.Lėtinis hepatitas diagnozuojamas, kai ūminis neišgydomas per 6 mėnesius (virusas lieka kraujyje). Iš anksto numatyti, ar ūminis uždegimas pereis į lėtinį sunku. Negydomas lėtinis virusinis B ir C hepatitas anksčiau ar vėliau (atsižvelgiant į uždegimo aktyvumą, dažniausiai per 10-40 metų) progresuoja iki kepenų cirozės. Skiriant gydymą stabilus geras efektas gaunamas apie 50 proc. ligonių, tačiau gydymą nutraukus daliai jų liga vėl atsinaujina.Autoimuninio (kaip ir lėtinio virusinio) hepatito eiga ir progresavimas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, gydymas ilgalaikis (trunkantis net kelerius metus), nes jį nutraukus simptomų dažniausiai vėl atsiranda.
Kepenų uždegimui būdingas akių, odos pageltimas – gelta, tačiau ji būna ne visada, dažnai intensyvesnė sergant ūminiu uždegimu, paūmėjus lėtiniam. Kartu patamsėja šlapimas, išmatos tampa kiek šviesesnės. Taip pat atsiranda sunkumas, maudžiantis skausmas dešinėje pašonėje, apetito stoka, pykinimas (rečiau – vėmimas), bendras silpnumas, nuovargis, sumažėja darbingumas. Karščiavimas būna ne visuomet ir dažniausiai nedidelis. Dažnai skundžiamasi sąnarių, raumenų skausmu, niežuliu, prakaitavimu, moterims gali sutrikti menstruacijos. Neretai (ypač sergant lėtiniu uždegimu) simptomai būna nelabai išreikšti ar jų visai nebūna.Susirgus hepatitu A, dažniausiai pasveikstama per kelias savaites. Ūminis B (pasitaikantis apie 10 proc. sergančiųjų) ir C (apie 70-80 proc. sergančiųjų) hepatitas gali pereiti į lėtinį.
Lėtinis hepatitas diagnozuojamas, kai ūminis neišgydomas per 6 mėnesius (virusas lieka kraujyje). Iš anksto numatyti, ar ūminis uždegimas pereis į lėtinį sunku. Negydomas lėtinis virusinis B ir C hepatitas anksčiau ar vėliau (atsižvelgiant į uždegimo aktyvumą, dažniausiai per 10-40 metų) progresuoja iki kepenų cirozės. Skiriant gydymą stabilus geras efektas gaunamas apie 50 proc. ligonių, tačiau gydymą nutraukus daliai jų liga vėl atsinaujina.
Autoimuninio (kaip ir lėtinio virusinio) hepatito eiga ir progresavimas priklauso nuo uždegimo aktyvumo, gydymas ilgalaikis (trunkantis net kelerius metus), nes jį nutraukus simptomų dažniausiai vėl atsiranda.
Progresuojant lėtiniam hepatitui atsiranda negrįžtamų kepenų pokyčių ir vystosi kepenų cirozė. Sergant virusiniu ar autoimuniniu kepenų uždegimu gali būti pažeisti kiti organai – atsiranda glomerulonefrito, miokardito, vaskulito, tiroidito simptomų, odos pakitimų, hemolizinė anemija ir kt. Jei kepenų uždegimas sunkus, gali vystytis kepenų nepakankamumas. Ilgai sergant virusiniu B ar C hepatitu didėja rizika susirgti kepenų vėžiu.
Tyrimai:
Čiuopdamas pilvą gydytojas dažnai nustato padidėjusias, skausmingas kepenis. Kraujo tyrime randamas padidėjęs kepenų fermentų, bilirubino kiekis, uždegiminiai kraujo baltymų pokyčiai. Pagal tai, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, randama kitų kraujo pokyčių: nustatomi hepatitų A, B ar C žymenys, autoantikūnai sergant autoimuniniu kepenų uždegimu, pakitęs geležies ir vario kiekis, kitų infekcinių sukėlėjų (pvz.: citomegalo viruso, leptospirų, toksoplazmų) žymenys. Atlikus echoskopiją įvertinami pokyčiai kepenyse, jų padidėjimas. Tiksliausiai kepenų pakitimai, uždegimo aktyvumas nustatomas atlikus kepenų biopsiją (ji atliekama ir kai neaiški kepenų uždegimo priežastis) ir gautą kepenų audinį ištyrus mikroskopu.
Čiuopdamas pilvą gydytojas dažnai nustato padidėjusias, skausmingas kepenis. Kraujo tyrime randamas padidėjęs kepenų fermentų, bilirubino kiekis, uždegiminiai kraujo baltymų pokyčiai. Pagal tai, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, randama kitų kraujo pokyčių: nustatomi hepatitų A, B ar C žymenys, autoantikūnai sergant autoimuniniu kepenų uždegimu, pakitęs geležies ir vario kiekis, kitų infekcinių sukėlėjų (pvz.: citomegalo viruso, leptospirų, toksoplazmų) žymenys. Atlikus echoskopiją įvertinami pokyčiai kepenyse, jų padidėjimas. Tiksliausiai kepenų pakitimai, uždegimo aktyvumas nustatomas atlikus kepenų biopsiją (ji atliekama ir kai neaiški kepenų uždegimo priežastis) ir gautą kepenų audinį ištyrus mikroskopu.
Gydant kepenų uždegimą galima būtų išskirti bendrąjį gydymą, tinkamą visų hepatitų atveju, ir specifinį, skiriamą atsižvelgiant į uždegimą sukėlusią priežastį. Iš vadinamųjų bendrųjų vaistų yra skiriami hepatoprotektoriai (karsilis, hepatofalkas, hepavitas, silegonas, esencialis), ursodezoksicholinė rūgštis, B grupės vitaminai, vitaminai E, C, kartais folinė rūgštis. Sergant ūminiu ar ryškiau paūmėjus lėtiniam hepatitui skiriamos lašinės skysčių infuzijos, jei uždegimas labai aktyvus – prednizolonas(lašinamas į veną ar geriamas).
Sergant lėtiniu virusiniu B hepatitu gali būti skiriamas alfa-interferonas ir/ar lamivudinas, o sergant lėtiniu (kartais ir ūminiu) virusiniu C hepatitu – alfa-interferonas ir ribavirinas. Tinkami gydymui ligoniai atrenkami remiantis kepenų fermentų padidėjimu ir kepenų bioptato tyrimo rezultatais, gydymas dažniausiai trunka 0,5-1 metus, kartais ir ilgiau. Jei nutraukus gydymą kepenų uždegimas vėl paūmėja, vaistų gali būti skiriama pakartotinai. Kadangi šie vaistai sukelia nemažai šalutinių reiškinių, kas mėnesį kartojami kraujo tyrimai. Jie padeda įvertinti ir gydymo efektyvumą.
Autoimuniniam hepatitui gydyti skiriamas prednizolonas, azatioprinas. Gydymas yra ilgalaikis, nes jį nutraukus, o kartais net sumažinus vaistų dozę, uždegimas vėl paūmėja.
Patarimai:
Nepaisant to, kokia yra kepenų uždegimo priežastis, patartina nevartoti alkoholio ir toksiškai kepenis galinčių veikti vaistų, nedirbti su toksinėmis medžiagomis, patartina vengti sunkaus darbo. Rekomenduojama nevartoti riebaus, labai aštraus, rūkyto ir sukeliančio nemalonius pojūčius (pilvo pūtimą, maudimą, pykinimą) maisto, maitintis reguliariai, vartoti pakankamai vitaminų.
Vaistai:
APAP , Cardace, Elontril, Kapteks (Kaptoprilis), Ko-trimoksazolis (Sulfametoksazolis su trimetoprimu, ko-trimoksazolis) Naproksenas (Naproksenas) Salofalk® (Mesalazinas)
Opaligė
Klasifikacija. Vaikų opaligės klasifikaciją pasiūlė A. Maurinas ir kt. (1982). Paprastai nurodoma opaligės fazė (1-paūmėjimas, 2-ne visiška klinikinė remisija, 3- klinikinė remisija), lokalizacija (skrandis, dvylikapirštė žarna), forma (nekomplikuota, komplikuota, kokios komplikacijos), funkcinė skrandžio būklė (rūgštingumas), kitos ligos. Kai įmanoma, nurodoma klinikinė ir endoskopinė opaligės stadija (1-šviežia opa, 2-epiteliacijos pradžia, 3-opos defekto gijimas, 4-klinikinė-endoskopinė remisija).
Ligos paplitimas. Dabar vaikų opalige serga 1,2 ± 0,3 vaiko iš 1000. Iki 12 metų berniukai ir mergaitės serga maždaug vienodai, vėliau dažniau serga berniukai ir jaunuoliai. Mokyklinio amžiaus vaikai serga dažniau negu ikimokyklinio.
Ligos priežastys. Ligą gali sukelti keli tarpusavyje susiję faktoriai. Tai mitybos režimo pažeidimas, dažnos konfliktinės situacijos šeimoje, mokykloje, kieme, per dideli užklasinės veiklos krūviai, lėtinės infekcijos židiniai, gretimų organų ligos. Sergant opalige, serotonino koncentracija sumažėja. Opaligės patogenezės mechanizmas yra labai sudėtingas. Jame didelę reikšmę turi nervų ir endokrininės sistemos disfunkcija, aplinkos faktorių poveikis, paveldimumas, genetinis skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės atsparumas ir, matyt, imunoalerginiai faktoriai. Neabejotinas agresijos faktorius yra tulžies rūgštys, refliukso metu patenkančios į skrandį.
Opaligė labai dažnai (apie 70%) yra paveldima, ypač iš tėvo pusės. Nurodoma, kad dažniau opalige serga 0 (1) kraujo grupės žmonės.
Simptomai. Gali atsirasti erozijų, užgyjančių be rando, nes pažeidžiama tik gleivinė, ir opų (mažų-iki1 cm skersmens, vidutinių-1-2 cm, didelių-iki 10 cm, gigantiškų- daugiau kaip 10 cm skersmens).
Vaikams 6-12 kartų dažniau būna dvylikapirštės žarnos negu skrandžio opos.Dažniausiai susidaro viena opa, bet gali būti ir kelios.
Ligos eiga. Svarbiausias opaligės požymis-skausmas. Iš pradžių jis ne visuomet esti apibrėžtas, skauda apie bambą arba visą pilvą. Ilgainiui skausmas pasidaro stipresnis, pastovesnis. Atsiranda naktinis ir „alkio“ skausmas. Dispepsijos simptomai (pykinimas, vėmimas, rėmuo, atsirūgimai) vaikams būna rečiau negu suaugusiems. Ilgainiui jie išryškėja. Apetitas pablogėja 15-20% ligonių. Tokie ligoniai gali suliesėti. Ryškėja astenijos simptomai, greitai nuvargstama, sutrinka miegas, vegetacinės nervų sistemos funkcija. Liežuvis pasidengi apnašomis.
Opaligė dažniausiai paūmėja rudenį ir pavasarį. Paūmėjimas trunka 1,5-2 mėnesius.
Komplikacijos. Opaligė gali komplikuotis kraujavimu iš opos, kuris gali būti slaptas (dažniau) arba profuzinis.
Tyrimai. Diagnozei nustatyti daroma skrandžio sekrecijos ir rūgštingumo tyrimai, pH-metrija, radiotelemetrija. Sekrecija ir rūgštingumas dažnai būna padidėję, ypač kai yra ūminė ligos fazė ir ilgiau sergama. Gyjant opai, sekrecija paprastai normalėja. Opaligės diagnozę patvirtina gastroduodenofibroskopinis tyrimas, kai akivaizdžiai matyti gleivinės defektas bei jos pakitimai. Jeigu opaligė nesikomplikuoja, kraujas paprastai nepakinta.
Gydymas. Unikalaus vaisto nuo opaligės nėra. Ją gydyti reikia kompleksiškai. Svarbiausia sureguliuoti režimą, miegą, dietą, ir tik po to bus veiksmingas medikamentinis gydymas.
2-4 savaites skiriamas lovos režimas. Svarbu ne tik gulimas režimas, bet ir psichinė ramybė. Ligonis turi papildomai 1-2 valandas per parą miegoti. Maistas neturi mechaniškai ir termiškai dirginti skrandžio gleivinės. Valgyti duodama po nedaug, 5-6 kartus per dieną. Baltymai, riebalai ir angliavandeniai turi būti subalansuoti pagal amžiaus poreikius. Vaikui, nealergiškam pienui, rekomenduojama jo šilto duoti kelis kartus per dieną. Kai yra hiposekrecija, tinka rūgęs pienas, kefyras. Mėsa, žuvis duodama tik suflė pavidalu, neriebi. Būtini ne tik gyvūniniai, bet ir augaliniai riebalai. Negalima vartoti grubios ląstelienos, žalių vaisių ir daržovių. Rekomenduojamos kopūstų, morkų, bulvių, obuolių sultys, kepti, vėliau-žali trinti obuoliai, bananai. Gerti patariama mineralinį vandenį. Tai pat gydoma ir tam tikrais medikamentais.
Patarimai. Opaligę reikia skirti nuo simptominių skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų, atsirandančių veikiant vienam arba keliems veiksniams. Skirtingai nuo opaligės, nustačius ir pašalinus tuos veiksnius (veiksnį), opos užgyja. Simptominės opos linkusios komplikuotis. Dažnai jos esti nebylios ir pasireiškia tik tada, kai komplikuojasi.
Prognozė. Opaligės prognozė priklauso nuo savalaikio ir tinkamo gydymo, individualių organizmo ypatybių, komplikacijų. Opaligė linkusi recidyvuoti.
Profilaktika. Vaikams, kuriems yra rizika susirgti opalige, reikia skirti profilaktikos priemonių: sureguliuoti režimą, miegą, mitybą.
Ligos paplitimas. Dabar vaikų opalige serga 1,2 ± 0,3 vaiko iš 1000. Iki 12 metų berniukai ir mergaitės serga maždaug vienodai, vėliau dažniau serga berniukai ir jaunuoliai. Mokyklinio amžiaus vaikai serga dažniau negu ikimokyklinio.
Ligos priežastys. Ligą gali sukelti keli tarpusavyje susiję faktoriai. Tai mitybos režimo pažeidimas, dažnos konfliktinės situacijos šeimoje, mokykloje, kieme, per dideli užklasinės veiklos krūviai, lėtinės infekcijos židiniai, gretimų organų ligos. Sergant opalige, serotonino koncentracija sumažėja. Opaligės patogenezės mechanizmas yra labai sudėtingas. Jame didelę reikšmę turi nervų ir endokrininės sistemos disfunkcija, aplinkos faktorių poveikis, paveldimumas, genetinis skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės atsparumas ir, matyt, imunoalerginiai faktoriai. Neabejotinas agresijos faktorius yra tulžies rūgštys, refliukso metu patenkančios į skrandį.
Opaligė labai dažnai (apie 70%) yra paveldima, ypač iš tėvo pusės. Nurodoma, kad dažniau opalige serga 0 (1) kraujo grupės žmonės.
Simptomai. Gali atsirasti erozijų, užgyjančių be rando, nes pažeidžiama tik gleivinė, ir opų (mažų-iki1 cm skersmens, vidutinių-1-2 cm, didelių-iki 10 cm, gigantiškų- daugiau kaip 10 cm skersmens).
Vaikams 6-12 kartų dažniau būna dvylikapirštės žarnos negu skrandžio opos.Dažniausiai susidaro viena opa, bet gali būti ir kelios.
Ligos eiga. Svarbiausias opaligės požymis-skausmas. Iš pradžių jis ne visuomet esti apibrėžtas, skauda apie bambą arba visą pilvą. Ilgainiui skausmas pasidaro stipresnis, pastovesnis. Atsiranda naktinis ir „alkio“ skausmas. Dispepsijos simptomai (pykinimas, vėmimas, rėmuo, atsirūgimai) vaikams būna rečiau negu suaugusiems. Ilgainiui jie išryškėja. Apetitas pablogėja 15-20% ligonių. Tokie ligoniai gali suliesėti. Ryškėja astenijos simptomai, greitai nuvargstama, sutrinka miegas, vegetacinės nervų sistemos funkcija. Liežuvis pasidengi apnašomis.
Opaligė dažniausiai paūmėja rudenį ir pavasarį. Paūmėjimas trunka 1,5-2 mėnesius.
Komplikacijos. Opaligė gali komplikuotis kraujavimu iš opos, kuris gali būti slaptas (dažniau) arba profuzinis.
Tyrimai. Diagnozei nustatyti daroma skrandžio sekrecijos ir rūgštingumo tyrimai, pH-metrija, radiotelemetrija. Sekrecija ir rūgštingumas dažnai būna padidėję, ypač kai yra ūminė ligos fazė ir ilgiau sergama. Gyjant opai, sekrecija paprastai normalėja. Opaligės diagnozę patvirtina gastroduodenofibroskopinis tyrimas, kai akivaizdžiai matyti gleivinės defektas bei jos pakitimai. Jeigu opaligė nesikomplikuoja, kraujas paprastai nepakinta.
Gydymas. Unikalaus vaisto nuo opaligės nėra. Ją gydyti reikia kompleksiškai. Svarbiausia sureguliuoti režimą, miegą, dietą, ir tik po to bus veiksmingas medikamentinis gydymas.
2-4 savaites skiriamas lovos režimas. Svarbu ne tik gulimas režimas, bet ir psichinė ramybė. Ligonis turi papildomai 1-2 valandas per parą miegoti. Maistas neturi mechaniškai ir termiškai dirginti skrandžio gleivinės. Valgyti duodama po nedaug, 5-6 kartus per dieną. Baltymai, riebalai ir angliavandeniai turi būti subalansuoti pagal amžiaus poreikius. Vaikui, nealergiškam pienui, rekomenduojama jo šilto duoti kelis kartus per dieną. Kai yra hiposekrecija, tinka rūgęs pienas, kefyras. Mėsa, žuvis duodama tik suflė pavidalu, neriebi. Būtini ne tik gyvūniniai, bet ir augaliniai riebalai. Negalima vartoti grubios ląstelienos, žalių vaisių ir daržovių. Rekomenduojamos kopūstų, morkų, bulvių, obuolių sultys, kepti, vėliau-žali trinti obuoliai, bananai. Gerti patariama mineralinį vandenį. Tai pat gydoma ir tam tikrais medikamentais.
Patarimai. Opaligę reikia skirti nuo simptominių skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų, atsirandančių veikiant vienam arba keliems veiksniams. Skirtingai nuo opaligės, nustačius ir pašalinus tuos veiksnius (veiksnį), opos užgyja. Simptominės opos linkusios komplikuotis. Dažnai jos esti nebylios ir pasireiškia tik tada, kai komplikuojasi.
Prognozė. Opaligės prognozė priklauso nuo savalaikio ir tinkamo gydymo, individualių organizmo ypatybių, komplikacijų. Opaligė linkusi recidyvuoti.
Profilaktika. Vaikams, kuriems yra rizika susirgti opalige, reikia skirti profilaktikos priemonių: sureguliuoti režimą, miegą, mitybą.
Opaligė
Tai lėtinė liga, kuriai paūmėjus atsiranda skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa. Paviršinės skrandžio ar dvylikapirštės žarnos gleivinės žaizdelės vadinamos erozijomis. Jei pažeidimas gilesnis, susidaro gleivinės „žaizda” – tai opa.
Ligos priežastys
- Bakterija, vadinama Helicobacter pylori (H.pylori). Pagrindinis užsikrėtimo būdas – per burną. Užsikrėtusių šia bakterija žmonių yra labai daug, bet dauguma jokių ligos simptomų neturi. Kitiems ši bakterija gali sukelti ūminį ar lėtinį skrandžio uždegimą, opaligę ar net skrandžio vėžį.;
- Vaistų vartojimas (aspirino, vaistų nuo uždegimo – indometacino, diklofenako ir kt., hormoninų vaistų);
- Rūkymas;
- Stresas;
- Netinkama mityba (nereguliarus, retas maitinimasis, aštrus, grubus maistas.
Ligos simptomai
- Pykinimas
- Vėmimas
- Rėmuo
- Skausmas viršutinėje pilvo dalyje
- Pilvo skausmas nevalgius, naktį
- Pilvo skausmas pavalgius.
Ligos eiga
Dažniausiai jaučiamas skausmas viršutinėje pilvo dalyje. Jei opa dvylikapirštėje žarnoje, skauda nevalgius, o pavalgius pagerėja. Jei opa skrandyje – skauda pavalgius. Ligonį taip pat gali pykinti, vargina rėmuo, tačiau apetitas dažniausiai išlieka normalus.Gydoma opa užgyja per maždaug 4 savaites, o simptomai išnyksta greičiau. Neskiriant gydymo tai trunka ilgiau. Ligai paūmėjus, opa gali atsirasti iš naujo. Kai kurios komplikacijos (kraujavimas, prakiurimas) vystosi labai greitai ir gali būti mirtinos.
Komplikacijos
Opos gali kraujuoti. Tokiu atveju gali atsirasti vėmimas tamsiu krauju (kaip kavos tirščiai), juodos išmatos, silpnumas, mažakraujystė (sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje). Dėl labai gilios opos pragraužiama dvylikapirštės žarnos ar skrandžio sienelė, opos gali prakiurti. Pagrindinis simptomas – labai stiprus skausmas skrandžyje ir aplink jį (kaip peilio dūris). Kartais opos prasigraužia į greta esantį organą (dažniausiai kasą) – opa pragraužia dvylikapirštės žarnos sienelę, prie kurios liečiasi kasa ir sukelia kasos uždegimą, atsiranda skausmas nugaroje. Gyjant opoms (ypač jei jos dažnai kartojasi), susidaro randai, susiaurėja žarna ar skrandis. Dėl to gali būti vėmimas, mažėti kūno svoris.
Tyrimai
Pagrindinis tyrimo metodas – gastroduodenoskopija. Jos metu galima ne tik pamatyti opą, bet ir paimti gleivinės biopsiją H.pylori ar vėžiui nustatyti. Rentgenologinis skrandžio tyrimas – mažiau patikimas metodas, atliekamas, jei dėl kokių nors priežasčių negalima atlikti gastroduodenoskopijos. Jo metu H.pylori nenustatoma. H.pylori galima nustatyti ir specialiu kraujo tyrimu.
Lietuvoje padidėjusio skrandžio rūgštingumo ligoms nustatyti taikomas endoskopinis tyrimas - specialiu vamzdelį primenančiu prietaisu apžiūrima stemplės ar skrandžio ertmė. Lietuvoje taip pat galima atlikti kvėpavimo testą, tačiau endoskopija yra pigesnė.
Gydymas
Opaligės gydymui vartojami kelių rūšių vaistai. Paprasčiausi iš jų – skrandžio rūgštį neutralizuojantys vaistai – antacidiniai (į jų sudėtį įeina kalcio, magnio, aliuminio hidroksidai). Jų išgėrus gana greit sumažėja skausmas. Stipriau veikiantys yra skrandžio rūgšties išsiskyrimą slopinantys vaistai – H2 receptorių blokatoriai (ranitidinas, famotidinas) ir protonų siurblio inhibitoriai (omeprazolis, lansoprozolis). Juos vartojant sumažėja skausmas, opa greičiau gyja. Gali būti skiriami ir gleivinę apsaugantys vaistai – sukralfatas, mizoprostolis. Jei randama H.pylori, turi būti skiriamas ją naikinantis gydymas, kitaip yra didelė tikimybė, kad opa atsiras iš naujo. Skiriamas trijų vaistų derinys, iš kurių du yra antibiotikai (dažniausiai klaritromicinas, amoksicilinas ar metronidazolis). Egzistuoja įvairios šio gydymo schemos, ir jas parinkti turi gydytojas. Gydymas dažniausiai trunka 7 dienas, po to dar 2-4 savaites skiriami rūgšties išsiskyrimą slopinantys vaistai. Svarbu gydymą tęsti kiek paskirta ir nenutraukti, kai pasijutote geriau! Atsiradus komplikacijoms, gydoma ligoninėje ir dažnai tokiu atveju operuojama.
Patarimai
Susirgus opalige, reiktų nebevartoti vaistų nuo uždegimo (aspirino, diklofenako, indometacino ir kt.). Svarbu reguliariai maitintis, nevartoti aštraus maisto (pvz., svogūnų, česnakų, aštrių padažų), marinuotų, rūkytų, riebių produktų, gazuoto vandens, kavos, alkoholio. Tinka pieno produktai, košės, neriebi mėsa, žuvis, troškintos daržovės ir kt. Atsiradus viršutinės pilvo dalies skausmui, ypač jei anksčiau esate sirgęs opalige, galite išgerti rūgštį neutralizuojančių ar jos išsiskyrimą slopinančių vaistų, o dėl tolesnio gydymo kreipkitės į gydytoją
Paplitimas Lietuvoje
Serga 5 – 10% visų gyventojų, dažniausiai darbingo ( 25 – 50 m. ) amžiaus. Skrandžio opalige paprastai serga vyresni žmonės, vyrai 1,5 – 2 kartus dažniau nei moterys. Dvylikapirštės žarnos opaligė dažniau prasideda jaunesniame amžiuje ir ja 5 – 6 kartus dažniau serga vyrai nei moterys. Bakterijos Helicobacter pylori (H.pylori) sukeltą infekciją Lietuvoje turi apie trečdalis 10-12 metų vaikų, apie 40-50 proc. jaunuolių bei apie 70 proc. suaugusiųjų.
Gyvenimo būdas sergant opalige
• Nekankinkite savo skrandžio persivalgydami. Beje, badauti – taip pat negerai. Valgykite po truputį, mėgaudamiesi šiuo malonumu 5–6 kartus per dieną. Negalima valgyti sūraus, aštraus, labai šalto arba labai karšto maisto. • Nevartokite nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (pvz., ibuprofeno, aspirino, diklofenako ir pan.). • Vartokite gydytojo paskirtus vaistus ne tol, kol pasijusite geriau, bet tiek, kiek paskyrė jūsų gydytojas (gydymas paprastai trunka ilgiau nei norėtųsi).
Maisto receptai
- 20 g medetkų žiedų užpilti 200 ml verdančio vandens, palaikyti 15 min., nukošti. Gerti po ½ stiklinės užpilo 3 kartus per dieną prieš valgį.
- 10 g gysločio sėklų užpilti 200 ml verdančio vandens, palikti pritraukti 3 min., nukošti. Gerti po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį.
- 200 ml avižų grūdų su žiedynais užmerkti iš vakaro, ryte užpilti 300–400 ml vandens ir virti tol, kol pasidarys tyrelė, tuomet nukošti. Vartoti po ½ stiklinės 10 minučių prieš valgį.
- Susmulkinti po 10 g ramunės žiedų, pankolio vaisių, piliarožės šaknų, varpučio šaknų. 2 arbatinius šaukštelius šio mišinio užpilti 200 ml verdančio vandens, uždengti šiltai, palikti pritraukti 30 minučių, nukošti. Gerti po stiklinę užpilo prieš miegą.
- 2–3 kartų per dieną valandą prieš valgį gerti po ½ stiklinės pašildytų baltagūžių kopūstų sulčių.
- ½ ramunėlių žiedų, 2 dalys kalendros žiedų, 2 dalys šalpusnio lapų. Užpilti 200 ml verdančio vandens, palikti pritraukti 30 minučių, nukošti. Gerti po 1/3 stiklinės užpilo 20 minučių prieš valgį 2 mėnesius.
Ligos priežastys
- Bakterija, vadinama Helicobacter pylori (H.pylori). Pagrindinis užsikrėtimo būdas – per burną. Užsikrėtusių šia bakterija žmonių yra labai daug, bet dauguma jokių ligos simptomų neturi. Kitiems ši bakterija gali sukelti ūminį ar lėtinį skrandžio uždegimą, opaligę ar net skrandžio vėžį.;
- Vaistų vartojimas (aspirino, vaistų nuo uždegimo – indometacino, diklofenako ir kt., hormoninų vaistų);
- Rūkymas;
- Stresas;
- Netinkama mityba (nereguliarus, retas maitinimasis, aštrus, grubus maistas.
Ligos simptomai
- Pykinimas
- Vėmimas
- Rėmuo
- Skausmas viršutinėje pilvo dalyje
- Pilvo skausmas nevalgius, naktį
- Pilvo skausmas pavalgius.
Ligos eiga
Dažniausiai jaučiamas skausmas viršutinėje pilvo dalyje. Jei opa dvylikapirštėje žarnoje, skauda nevalgius, o pavalgius pagerėja. Jei opa skrandyje – skauda pavalgius. Ligonį taip pat gali pykinti, vargina rėmuo, tačiau apetitas dažniausiai išlieka normalus.Gydoma opa užgyja per maždaug 4 savaites, o simptomai išnyksta greičiau. Neskiriant gydymo tai trunka ilgiau. Ligai paūmėjus, opa gali atsirasti iš naujo. Kai kurios komplikacijos (kraujavimas, prakiurimas) vystosi labai greitai ir gali būti mirtinos.
Komplikacijos
Opos gali kraujuoti. Tokiu atveju gali atsirasti vėmimas tamsiu krauju (kaip kavos tirščiai), juodos išmatos, silpnumas, mažakraujystė (sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje). Dėl labai gilios opos pragraužiama dvylikapirštės žarnos ar skrandžio sienelė, opos gali prakiurti. Pagrindinis simptomas – labai stiprus skausmas skrandžyje ir aplink jį (kaip peilio dūris). Kartais opos prasigraužia į greta esantį organą (dažniausiai kasą) – opa pragraužia dvylikapirštės žarnos sienelę, prie kurios liečiasi kasa ir sukelia kasos uždegimą, atsiranda skausmas nugaroje. Gyjant opoms (ypač jei jos dažnai kartojasi), susidaro randai, susiaurėja žarna ar skrandis. Dėl to gali būti vėmimas, mažėti kūno svoris.
Tyrimai
Pagrindinis tyrimo metodas – gastroduodenoskopija. Jos metu galima ne tik pamatyti opą, bet ir paimti gleivinės biopsiją H.pylori ar vėžiui nustatyti. Rentgenologinis skrandžio tyrimas – mažiau patikimas metodas, atliekamas, jei dėl kokių nors priežasčių negalima atlikti gastroduodenoskopijos. Jo metu H.pylori nenustatoma. H.pylori galima nustatyti ir specialiu kraujo tyrimu.
Lietuvoje padidėjusio skrandžio rūgštingumo ligoms nustatyti taikomas endoskopinis tyrimas - specialiu vamzdelį primenančiu prietaisu apžiūrima stemplės ar skrandžio ertmė. Lietuvoje taip pat galima atlikti kvėpavimo testą, tačiau endoskopija yra pigesnė.
Gydymas
Opaligės gydymui vartojami kelių rūšių vaistai. Paprasčiausi iš jų – skrandžio rūgštį neutralizuojantys vaistai – antacidiniai (į jų sudėtį įeina kalcio, magnio, aliuminio hidroksidai). Jų išgėrus gana greit sumažėja skausmas. Stipriau veikiantys yra skrandžio rūgšties išsiskyrimą slopinantys vaistai – H2 receptorių blokatoriai (ranitidinas, famotidinas) ir protonų siurblio inhibitoriai (omeprazolis, lansoprozolis). Juos vartojant sumažėja skausmas, opa greičiau gyja. Gali būti skiriami ir gleivinę apsaugantys vaistai – sukralfatas, mizoprostolis. Jei randama H.pylori, turi būti skiriamas ją naikinantis gydymas, kitaip yra didelė tikimybė, kad opa atsiras iš naujo. Skiriamas trijų vaistų derinys, iš kurių du yra antibiotikai (dažniausiai klaritromicinas, amoksicilinas ar metronidazolis). Egzistuoja įvairios šio gydymo schemos, ir jas parinkti turi gydytojas. Gydymas dažniausiai trunka 7 dienas, po to dar 2-4 savaites skiriami rūgšties išsiskyrimą slopinantys vaistai. Svarbu gydymą tęsti kiek paskirta ir nenutraukti, kai pasijutote geriau! Atsiradus komplikacijoms, gydoma ligoninėje ir dažnai tokiu atveju operuojama.
Patarimai
Susirgus opalige, reiktų nebevartoti vaistų nuo uždegimo (aspirino, diklofenako, indometacino ir kt.). Svarbu reguliariai maitintis, nevartoti aštraus maisto (pvz., svogūnų, česnakų, aštrių padažų), marinuotų, rūkytų, riebių produktų, gazuoto vandens, kavos, alkoholio. Tinka pieno produktai, košės, neriebi mėsa, žuvis, troškintos daržovės ir kt. Atsiradus viršutinės pilvo dalies skausmui, ypač jei anksčiau esate sirgęs opalige, galite išgerti rūgštį neutralizuojančių ar jos išsiskyrimą slopinančių vaistų, o dėl tolesnio gydymo kreipkitės į gydytoją
Paplitimas Lietuvoje
Serga 5 – 10% visų gyventojų, dažniausiai darbingo ( 25 – 50 m. ) amžiaus. Skrandžio opalige paprastai serga vyresni žmonės, vyrai 1,5 – 2 kartus dažniau nei moterys. Dvylikapirštės žarnos opaligė dažniau prasideda jaunesniame amžiuje ir ja 5 – 6 kartus dažniau serga vyrai nei moterys. Bakterijos Helicobacter pylori (H.pylori) sukeltą infekciją Lietuvoje turi apie trečdalis 10-12 metų vaikų, apie 40-50 proc. jaunuolių bei apie 70 proc. suaugusiųjų.
Gyvenimo būdas sergant opalige
• Nekankinkite savo skrandžio persivalgydami. Beje, badauti – taip pat negerai. Valgykite po truputį, mėgaudamiesi šiuo malonumu 5–6 kartus per dieną. Negalima valgyti sūraus, aštraus, labai šalto arba labai karšto maisto. • Nevartokite nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (pvz., ibuprofeno, aspirino, diklofenako ir pan.). • Vartokite gydytojo paskirtus vaistus ne tol, kol pasijusite geriau, bet tiek, kiek paskyrė jūsų gydytojas (gydymas paprastai trunka ilgiau nei norėtųsi).
Maisto receptai
- 20 g medetkų žiedų užpilti 200 ml verdančio vandens, palaikyti 15 min., nukošti. Gerti po ½ stiklinės užpilo 3 kartus per dieną prieš valgį.
- 10 g gysločio sėklų užpilti 200 ml verdančio vandens, palikti pritraukti 3 min., nukošti. Gerti po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį.
- 200 ml avižų grūdų su žiedynais užmerkti iš vakaro, ryte užpilti 300–400 ml vandens ir virti tol, kol pasidarys tyrelė, tuomet nukošti. Vartoti po ½ stiklinės 10 minučių prieš valgį.
- Susmulkinti po 10 g ramunės žiedų, pankolio vaisių, piliarožės šaknų, varpučio šaknų. 2 arbatinius šaukštelius šio mišinio užpilti 200 ml verdančio vandens, uždengti šiltai, palikti pritraukti 30 minučių, nukošti. Gerti po stiklinę užpilo prieš miegą.
- 2–3 kartų per dieną valandą prieš valgį gerti po ½ stiklinės pašildytų baltagūžių kopūstų sulčių.
- ½ ramunėlių žiedų, 2 dalys kalendros žiedų, 2 dalys šalpusnio lapų. Užpilti 200 ml verdančio vandens, palikti pritraukti 30 minučių, nukošti. Gerti po 1/3 stiklinės užpilo 20 minučių prieš valgį 2 mėnesius.
pirmadienis, vasario 25, 2008
Vitaminas D
Vitaminas D (kalciferolis) – grupė riebaluose tirpstančių panašių medžiagų, priskiriamų. Žinomos formos – lamisterolis (Vitaminas D1), ergokalciferolis (Vitaminas D2), cholekalciferolis (Vitaminas D3), dihidrotachisterolis (Vitaminas D4). Žmogaus organizme svarbiausios formos – ergokalciferolis ir cholekalciferolis
Su maistu gaunamas ergosterolis ir cholisterolis, kurie veikiant ultravioletine šviesa organizme paverčiami vitaminais D2 (ergokalciferoliu) ir D3 (cholekalciferoliu).
Vitamino D yra specialiai praturtintame maiste, pavyzdžiui, piene, taip pat kai kuriuose produktuose natūraliai – riebiose lašišose, silkėse, unguriuose, žuvų taukuose, kiaušinio trynyje.
Su maistu gaunamas ergosterolis ir cholisterolis, kurie veikiant ultravioletine šviesa organizme paverčiami vitaminais D2 (ergokalciferoliu) ir D3 (cholekalciferoliu).
Vitamino D yra specialiai praturtintame maiste, pavyzdžiui, piene, taip pat kai kuriuose produktuose natūraliai – riebiose lašišose, silkėse, unguriuose, žuvų taukuose, kiaušinio trynyje.
Vitaminas D tirpsta riebaluose, organizme virsta . Pašalinamas lėtai, greičiau pašalinama D3 vitamino forma.
Trūkstant vitamino D, vaikams deformuojasi kaukolė ir stuburas, žandikauliai, sutrinka dantų augimas, atsiranda dėmių dantų emalyje. Suaugusiesiems susilpnėja raumenys, silpnėja imunitetas. Ilgai trūkstant vitamino, suminkštėja kaulai, susergama osteomaliacija. Jau rasta daugybė įrodymų, kad vitaminas D turi galingą antivėžinį poveikį ir yra svarbus imuninės sistemos reguliatorius. Be to, daugelis naujai atskleistų palankių vitamino D poveikių stipresni, kai jo kiekis žymiai didesnis, negu randama daugelio populiacijų individų kraujyje. Šie atradimai, kartu su epidemiologų pateikiamais duomenimis, siejančiais žemą vitamino D lygį su ligomis, paremia prielaidą, kad akivaizdus vitamino D trūkumas prisideda prie keleto sunkių ligų tokių kaip tuberkuliozės ir rachito.
Vitaminu D pakankamai apsirūpinti užtektų 10 minučių pabūti saulėje, tačiau toliau nuo pusiaujo esančiose vietovėse (ir Lietuvoje) to padaryti neišeina, dėl to rekomenduojama vartoti 5 mikrogramus vitamino per dieną papildomai. Nėščioms ir žindamčioms vitamino reikia dvigubai daugiau. Taip pat daugiau vitamino reikia sergant kai kuriomis kepenų ir inkstų ligomis, rachito profilaktikai.
Vitaminu D pakankamai apsirūpinti užtektų 10 minučių pabūti saulėje, tačiau toliau nuo pusiaujo esančiose vietovėse (ir Lietuvoje) to padaryti neišeina, dėl to rekomenduojama vartoti 5 mikrogramus vitamino per dieną papildomai. Nėščioms ir žindamčioms vitamino reikia dvigubai daugiau. Taip pat daugiau vitamino reikia sergant kai kuriomis kepenų ir inkstų ligomis, rachito profilaktikai.
sekmadienis, vasario 10, 2008
Citrinos
Citrina - vitamino C šaltinis. 2,5 vaisiaus minkštimo ir sulčių pakanka vidutiniam suaugusio žmogaus dienos racionui, žinoma, jei vitamino C negaunama papildomai su kitu maistu. Normaliai maitinantis per dieną pakanka suvalgyti vieną citriną.
Kai vitamino C organizme trūksta, jaučiamas nuovargis, sumažėja atsparumas, blogai gyja žaizdos, padidėja jautrumas infekcinėms ligoms, nes susilpnėja imuninė sistema. Dėl per didelės vitamino C dozės gali parausti oda, išberti, pykinti. Taip organizmas reaguoja labai retai, nes įprastai vitamino C perteklius išskiriamas su šlapimu.
Citrusiniai vaisiai saugo nuo vėžio.Citrinos vaisius galima ne tik valgyti, bet ir naudoti kaip vaistą ar valymo priemonę.Citrina padeda skaidyti riebalus organizme, todėl besiliekninančioms moterims rekomenduojama kasdien išgerti po valgomąjį šaukštą citrinos sulčių.Imunitetui stiprinti žmonės valgo trintas citrinas su cukrumi. Be abejo, tai yra naudinga, tačiau šie vaisiai neturi antibiotikams būdingų savybių, todėl susirgus nereikėtų pasikliauti vien jų poveikiu.Yra nustatyta, kad citrinos sultys padeda balinti dantis. Pavilgius šepetėlį, porą kartų per savaitę galima nušveisti dantis. Dažnai šio metodo taikyti nepatartina, nes dantys gali tapti jautrūs. šiuo metu citrina naudojama visur: nuo gerklės skausmo iki gaivinamojo gėrimo. Citrinos padeda, jei esi psichiškai pavargęs, atgaivinti skaudantį kūną, pagreitinti cirkuliaciją, naikinti celiulitą ar šildyti kojas bei tankas.
Kai vitamino C organizme trūksta, jaučiamas nuovargis, sumažėja atsparumas, blogai gyja žaizdos, padidėja jautrumas infekcinėms ligoms, nes susilpnėja imuninė sistema. Dėl per didelės vitamino C dozės gali parausti oda, išberti, pykinti. Taip organizmas reaguoja labai retai, nes įprastai vitamino C perteklius išskiriamas su šlapimu.
Citrusiniai vaisiai saugo nuo vėžio.Citrinos vaisius galima ne tik valgyti, bet ir naudoti kaip vaistą ar valymo priemonę.Citrina padeda skaidyti riebalus organizme, todėl besiliekninančioms moterims rekomenduojama kasdien išgerti po valgomąjį šaukštą citrinos sulčių.Imunitetui stiprinti žmonės valgo trintas citrinas su cukrumi. Be abejo, tai yra naudinga, tačiau šie vaisiai neturi antibiotikams būdingų savybių, todėl susirgus nereikėtų pasikliauti vien jų poveikiu.Yra nustatyta, kad citrinos sultys padeda balinti dantis. Pavilgius šepetėlį, porą kartų per savaitę galima nušveisti dantis. Dažnai šio metodo taikyti nepatartina, nes dantys gali tapti jautrūs. šiuo metu citrina naudojama visur: nuo gerklės skausmo iki gaivinamojo gėrimo. Citrinos padeda, jei esi psichiškai pavargęs, atgaivinti skaudantį kūną, pagreitinti cirkuliaciją, naikinti celiulitą ar šildyti kojas bei tankas.
Medus- maistas ar vaistas
Paties žodžio medus kilmė siejama su bitės pavadinimu: bitė lotyniškai mel; graikiškai - melissa. Medus sanskritiškai-madhu, lotyniškai mel, prancūziškai - miel, graikiškai - meli, slaviškai - med, miod ir t.t. Tik nedaugelyje kalbų pavadinimas kitoks: vokiškai - Honig., angliškai - honey; švediškai - honning., nyderlandiškai - boning., armėniškai - megra; o totoriškai - bal. Keistoka, kad lietuviškai ir latviškai medaus pavadinimas labai panašus i tolimos šalies Irano pavadinimą modu. Kaip paties medaus žodžio kilmė, taip ir medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų.Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia didelę reikšmę.
Iki mūsų laikų natūralus bičių medus buvo vartojamas kaip saldus maistas. Juk cukraus gamyba atsirado neseniai. Kartu kaupėsi padavimai ir aprašymai, kaip medų vartoti liaudies medicinoje. Detaliau, kaip medų vartoti, nurodo gydytojai. Tačiau nors kelis liaudiškus patarimus, kurių autentiškumas neabejotinas, galima paminėti.
Negausiai 3-4 asmenų šeimai vienos bičių šeimos medaus produkcijos pakanka metams. Kitą medų galima realizuoti. Mat žmogui per metus pakanka iki 2 kg medaus.
Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis produktas. Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ir organinės rūgštys teigiamai veikia žmogaus nervus. Pavyzdžiui, nervingiems, turintiems padidintą skrandžio rūgštingumą, siūloma profilaktiškai tris kartus kasdien 2 val. pries valgį išgerti po du valgomuosius šaukštus medaus. Jis ištirpinamas šiltame vandenyje, piene ar arbatoje. Dalis bitininkų vietoj cukraus vartoja medų jau seniai. Turintiems mažą rūgštingumą medus ištirpinarnas šaltame vandenyje ar kituose skysčiuose ir išgeriamas prieš valgi bent du mėnesius.
Kai kam gali būti prieinamas ženšenio šaknies ir medaus antpilas, kinų vartojamas nuo neatmenamų laikų kaip amžių ilginanti priemonė.
pirmadienis, vasario 04, 2008
Gripo epidemija – įsisiautėja Lietuvos miestuose ir rajonuose
Lietuvoje toliau daugėja sergančiųjų peršalimo ligomis, o keturiuose miestuose ir rajonuose jau paskelbta gripo epidemija.
Gripo epidemija paskelbta Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio ir Kauno miestuose, Jurbarko ir Ukmergės rajonuose.
Gripas kamuoja nuo 8 iki 40 proc. visų sergančiųjų peršalimo ligomis, nuo 5 iki 40 proc. sergančiųjų - vaikai. Artimiausiu metu gripo epidemiją rengiamasi skelbti ir Telšių ir Mažeikių savivaldybėse.
Gripo epidemija skelbiama, kai ūmiomis peršalimo ligomis suserga 100 iš 10 tūkst. gyventojų,
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis, sausio 21-27 dienomis sergančiųjų gripu ir ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų (ŪVKTI) sukeltomis ligomis padaugėjo visoje Lietuvoje. 10 tūkst. gyventojų teko 99,1 susirgimo atvejų, savaite anksčiau - 79,5.
Panevėžyje gripo epidemija paskelbta atsižvelgus į Panevėžio visuomenės sveikatos centro (VSC) rekomendaciją. VSC duomenimis, sausio 21-27 dienomis užregistruota 1918 sergančiųjų ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI) ir 382 - gripu. 10 tūkstančių gyventojų per savaitę teko 201,42 ligos atvejai, iš jų klinikinio gripo – 16,6 proc.
Kaune nustatyti 601 gripo atvejai , Šiauliuose - 455, Panevėžyje - 382 , Klaipėdoje - 280 ir Vilniuje - 70. Mažiausias sergamumo gripu ir ŪVKTI rodiklis registruotas Vilniuje, didžiausias – Kaune.
Europos gripo priežiūros tinklo duomenimis, sergančiųjų gripu ir ŪVKTI daugėja ir kitose Europos šalyse: Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Airijoje, Italijoje.
Kiekvienais metais nuo gripo pasaulyje miršta apie pusę milijono žmonių. Lietuvoje šia liga kasmet suserga 30-100 tūkst. gyventojų
Gripo epidemija paskelbta Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio ir Kauno miestuose, Jurbarko ir Ukmergės rajonuose.
Gripas kamuoja nuo 8 iki 40 proc. visų sergančiųjų peršalimo ligomis, nuo 5 iki 40 proc. sergančiųjų - vaikai. Artimiausiu metu gripo epidemiją rengiamasi skelbti ir Telšių ir Mažeikių savivaldybėse.
Gripo epidemija skelbiama, kai ūmiomis peršalimo ligomis suserga 100 iš 10 tūkst. gyventojų,
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis, sausio 21-27 dienomis sergančiųjų gripu ir ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų (ŪVKTI) sukeltomis ligomis padaugėjo visoje Lietuvoje. 10 tūkst. gyventojų teko 99,1 susirgimo atvejų, savaite anksčiau - 79,5.
Panevėžyje gripo epidemija paskelbta atsižvelgus į Panevėžio visuomenės sveikatos centro (VSC) rekomendaciją. VSC duomenimis, sausio 21-27 dienomis užregistruota 1918 sergančiųjų ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI) ir 382 - gripu. 10 tūkstančių gyventojų per savaitę teko 201,42 ligos atvejai, iš jų klinikinio gripo – 16,6 proc.
Kaune nustatyti 601 gripo atvejai , Šiauliuose - 455, Panevėžyje - 382 , Klaipėdoje - 280 ir Vilniuje - 70. Mažiausias sergamumo gripu ir ŪVKTI rodiklis registruotas Vilniuje, didžiausias – Kaune.
Europos gripo priežiūros tinklo duomenimis, sergančiųjų gripu ir ŪVKTI daugėja ir kitose Europos šalyse: Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Airijoje, Italijoje.
Kiekvienais metais nuo gripo pasaulyje miršta apie pusę milijono žmonių. Lietuvoje šia liga kasmet suserga 30-100 tūkst. gyventojų
Mėlynės
Įtampa, skubėjimas, nuolatinis stresas labai kenkia mūsų gyvenimui. Vis mažiau dėmesio skiriame sau ir beveik nekreipiame dėmesio į tai, ką valgome. Dažniausiai tai darome paskubomis, nesusimąstydami. O juk sveikas maistas pakelia nuotaiką, didina darbingumą, suteikia energijos…
Turbūt daugelis žino posakį „jei nori gerai matyti ir turėti sveikas akis – valgyk mėlynes“. Šis posakis tikrai teisingas, tarp kitų gydomųjų mėlynių savybių – poveikis regėjimui.
Turbūt daugelis žino posakį „jei nori gerai matyti ir turėti sveikas akis – valgyk mėlynes“. Šis posakis tikrai teisingas, tarp kitų gydomųjų mėlynių savybių – poveikis regėjimui.
Sveika mityba
Įtampa, skubėjimas, nuolatinis stresas labai kenkia mūsų gyvenimui. Vis mažiau dėmesio skiriame sau ir beveik nekreipiame dėmesio į tai, ką valgome. Dažniausiai tai darome paskubomis, nesusimąstydami. O juk sveikas maistas pakelia nuotaiką, didina darbingumą, suteikia energijos…
Pats pirmasis B grupės vitaminas – tiaminas – buvo atrastas XX a. pradžioje, ieškant priemonės, galinčios pagelbėti žmonėms, daugelyje šalių sirgusiems sunkia liga, pasireiškiančia nervų pažeidimais, ...
Pats pirmasis B grupės vitaminas – tiaminas – buvo atrastas XX a. pradžioje, ieškant priemonės, galinčios pagelbėti žmonėms, daugelyje šalių sirgusiems sunkia liga, pasireiškiančia nervų pažeidimais, ...
Mitybos režimas
Respublikinio mitybos centro duomenimis, tik apie 23,2% tirtų asmenų valgo tuo pačiu metu.
Norint būti sveikiems reikia ne tik laikytis mitybos taisyklių, bet ir režimo. Mitybos režimas – tai valgymas tam tikru laiku. Labai svarbu valgyti kasdien tuo pačiu metu, nes atėjus laikui valgyti, gausiau išsiskiria virškinimo sultys, atsiranda apetitas, o pavalgius – maistas geriau suvirškinamas.
Sveikam suaugusiam žmogui rekomenduojama valgyti 3-4 kartus per dieną: pusryčius, priešpiečius arba pavakarius, pietus ir vakarienę. Kiekvieno valgymo metu gaunamas energijos kiekis taip pat turi skirtis. Racionaliausias toks režimas, kai per pusryčius ir pietus žmogus gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono, o vakarienei - mažiau nei trečdalį. Vakarieniauti reikėtų likus maždaug dviem valandom iki miego. Nereguliariai valgantys (kartą ar du kartus per parą) žmonės dažniau suserga virškinimo trakto ligomis.
Norint būti sveikiems reikia ne tik laikytis mitybos taisyklių, bet ir režimo. Mitybos režimas – tai valgymas tam tikru laiku. Labai svarbu valgyti kasdien tuo pačiu metu, nes atėjus laikui valgyti, gausiau išsiskiria virškinimo sultys, atsiranda apetitas, o pavalgius – maistas geriau suvirškinamas.
Sveikam suaugusiam žmogui rekomenduojama valgyti 3-4 kartus per dieną: pusryčius, priešpiečius arba pavakarius, pietus ir vakarienę. Kiekvieno valgymo metu gaunamas energijos kiekis taip pat turi skirtis. Racionaliausias toks režimas, kai per pusryčius ir pietus žmogus gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono, o vakarienei - mažiau nei trečdalį. Vakarieniauti reikėtų likus maždaug dviem valandom iki miego. Nereguliariai valgantys (kartą ar du kartus per parą) žmonės dažniau suserga virškinimo trakto ligomis.
Gera diena prasideda gerais pusryčiais
Jei būsite sočiai pavalgęs, lengviau susidorosite su kasdienėmis užduotimis, patiriamu stresu. Gaminkite tik tinkamai subalansuotą maistą. Jei neturite laiko suvalgyti indelį jogurto, vaisių ir saują riešutų, po valgio naudokite vitaminus ar mineralinių medžiagų maisto papildus. Įsitikinkite, kad gaunamoje dienos normoje nėra daugiau nei 150 mg jodo, nes šis cheminis elementas gali lemti išbėrimų atsiradimą.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
