Vitaminai

Vitaminai — smulkiamolekuliai organiniai junginiai, kurie turi būti gaunami su maistu ir organizmo naudojami ne energijai išgauti (kaip kad maistas), o kaip valdymo, kofermentinės ir panašios medžiagos. Paprastai organizmas vitamino molekulių negamina visiškai arba gamina pernelyg mažai.
Vitamino sąvoka yra paprastai yra specifinė rūšiai, o mikroorganizmuose — net kamienams. Pvz., vitaminas C yra vitaminas tik aukštesniesiems primatams ir kai kuriems kitiems gyvūnams, tačiau, pvz., žiurkėms jis nėra vitaminas.

Istorija
Vitamino terminą 1912 metais pirmasis panaudojo lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk). Žodis sudarytas iš lotyniško žodžio vita (gyvenimas) ir priesagos -amin (aminas), kadangi tuo metu visi žinomi vitaminai priklausė aminams, nors dabar žinoma ir daug kitokių klasių vitaminų.
Pavadinimai vitaminams iš pradžių buvo suteikiami, atsižvelgiant į ligas, kurių simptomus jie panaikina (antirachito, antiskorbuto, antipelagros, antiberi-beri vitaminai). Tačiau tam tikros avitaminozės sukelia labai įvairius ir kintamus simptomų derinius. Teigiama, kad vitaminų žymėjimas raidėmis buvo pradėtas naudoti istorine jų atradimo tvarka A (pirmąjį kartą aprašytas 1913 m.), B (B1 - 1926 m.), C (1925 m.), D (1922 m.), E (1922 m.), H (1935 m.), K (1935 m.). Tačiau pirmiausiai vitaminu A buvo pavadintas antirachito vitaminas, kurį dabar vadiname vitaminu D. B grupės vitaminais buvo pavadinta vandenyje tirpių organinių maisto medžiagų frakcija.

Svarba ir panaudojimas
Žmonėms reikalingi 13 skirtingų vitaminų. Jų pats organizmas pasigaminti (susintetinti) negali, todėl privalo gauti su maistu. Nors šių junginių dažnai užtenka gauti labai nedideliais kiekiais, organizmui jie yra būtini, daugelis gyvybiškai svarbių reakcijų be vitaminų pagalbos vykti negalėtų.
Specialistai dažnai nesutaria dėl optimalios tam tikrų vitaminų paros dozės, tačiau žinoma, kad per dideli vitaminų kiekiai organizmui gali būti taip pat pavojingi kaip ir per maži. Būklė, kai vitaminų organizme yra per mažai vadinama hipovitaminoze (kai jų trūksta kritiškai - avitaminoze), o kai vitaminų yra pavojingai per daug - hipervitaminoze.
Tiek kritiškas stygius, tiek pavojingas vitaminų perteklius organizme gali sukelti stiprius negalavimus, kartais net mirtį. Tuo tarpu yra tokių vitaminų (pvz., vit. C ar kai kurie B grupės vitaminai), kurių per dideli kiekiai didelės įtakos nepadaro ir yra pašalinami su šlapimu, tačiau trūkumas sukelia itin rimtas ligas. Vienos pavojingiausių ligų, atsirandančių dėl nepakankamo vitaminų kiekio - skorbutas (vit. C stoka), Beri-beri (per mažai vit. B1), pelagra (trūksta vit. B3).
Vitaminai, skirtingai nuo daugelio kitų su maistu gaunamų junginių, nenaudojami kaip energijos šaltinis ar statybinė medžiaga, jie reikalinga formuoti kofermentams, kurie būtini daugeliui fermentinių reakcijų vykti.

Lietuviškos mitybos ypatumai ir sveikos mitybos pagrindai

Pasaulio sveikatos organizacija konstatuoja, kad apie 50 proc. žmogaus sveikatos bei vidutinė gyvenimo trukmė priklauso nuo gyvensenos. Vieni svarbiausių sveikatai kenkiančių veiksnių yra netinkamas maistas, mažas fizinis aktyvumas ir stresas. Kasmet nutukusių žmonių vis daugėja, jie dažniau serga didžiausią mirtingumą lemiančiomis širdies kraujagyslių ligomis, priklauso vėžio ir diabeto rizikos grupėms. Išlaidos nutukusio žmogaus ligoms gydyti yra maždaug 40 procentų didesnės nei turinčiojo normalų svorį. Dažniausiai įvardijamos nutukimo priežastys – maisto perteklius, per didelės porcijos, agresyvi maisto reklama bei nejudrumas.
Vokietija, Graikija, Kipras, Suomija, Čekija, Malta ir Slovakija pagal nutukusių ir viršsvorį turinčių žmonių skaičių pralenkia JAV. Pavyzdžiui, Graikijoje nutukusių moterų yra apie 38 procentus. Vokietijoje – net 75 procentai vyrų virš 25 metų patenka į viršsvorį turinčiųjų ar nutukusiųjų kategoriją. Panaši situacija ir Lietuvoje.
Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos metodiką, svorio indeksas nustatomas dalinant žmogaus svorį (kilogramais) iš ūgio (metrais), pakelto kvadratu. Normalu, jei gautas kūno masės indeksas svyruoja tarp 18 ir 25. Daugiau kaip 25 – nustatomas antsvoris, o daugiau nei 30 – nutukimas.
Daugelis asmenų, sergančių bulimija arba turinčių per didelį svorį, yra išbandę įvairių dietų. Deja, dietų poveikis trumpalaikis; prarastas svoris dažnai vėl grįžta su kaupu. Daugelis nutukusių asmenų dažnai turi psichologinių problemų, persivalgymą neretai lydi depresija.
Lietuvoje vis dar mėgstamas riebus, daug gyvulinių riebalų maistas, vartojama daug ir prasto maisto (kepto, konservuoto, su cheminiais priedais).
Kartais nukrypstama į kitus kraštutinumus: vartojama daug košių, sriubų, ilgai virtų ar keptų daržovių. Ilgai termiškai ruoštas augalinis maistas yra blogesnės kokybės , nei trumpai keptas ar virtas, troškintas mėsos gaminys. Ilgai riebaluose keptos ar virtos daržovės praranda savo maistinę vertę; toks produktas gali taip pat išprovokuoti sunkių žarnyno ligų atsiradimą, neišskiriant storžarnių vėžio.
Norinčios suliesėti moterys dažnai laikosi įvairių košių dietos. Svarbu suprasti, kad negalima pertempti skrandžio sienelių. Grūdinių kultūrų patiekalai yra labai kaloringi ir turi didelę energetinę vertę.. Kiniečiui užtenka keleto saujų ryžių, kad galėtų sunkiai fiziškai dirbti visą dieną. Nuo ryžių ar kitų grūdinių neriboto vartojimo svorio galima dar ir priaugti. Tą patį reikia žinoti apie bulves ir pieną. Prisiminkime, kaip mūsų seneliai nupenėdavo paršelį: duodavo bulves, pieną ir miltus.
Deja, reikia pripažinti, kad žmogus kūno sandara labai panašus į šiuos žinduolius. Neveltui daug metų cukraligei gydyti buvo naudojamas kiaulės insulinas, žmonėms su nefunkcionuojančiomis kepenimis buvo persodinamos kiaulės kepenys.
Gautos energetinės medžiagos turi būti panaudojamos pagal paskirtį. Jei jų gaunama daugiau, nei suvartojama, organizme kaupiasi pertekliniai riebalai, vystosi antsvoris, nutukimas, trumpėja gyvenimo trukmė dėl daugelio su nutukimu susijusių ligų atsiradimo. Cukraligė, hipertonija, insultas, infarktas yra labai dažni nutukusių, linkusių nuolat kaloringai pavalgyti ar persivalgyti žmonių palydovai. Deja, visuomenėje dar labai menka mitybos kultūra.
Cepelinai, pagaminti iš tarkuotų bulvių išspaudų, „prifarširuoti“ mėsos ir apipilti riebiu grietinės ir spirgų padažu, vis dar populiarūs ne tik menkas pajamas turinčių Lietuvos gyventojų tarpe. Sunku įvertinti bulvių plokštainio ar „žemaičių“blynų (daugelis žemaičių ginasi, kad tai ne jų tradicinis patiekalas), pagamintų iš virtų bulvių ir po to dar iškeptų, maistinę vertę.
Pienas ir jo kaloringi produktai: riebi grietinė, riebus pienas ar rūgpienis, sviestas ar kiti panašūs produktai daugiau reikalingi greit augančiam organizmui, kuriam būtinos greit įsisavinamos kaloringos maisto medžiagos. Asmeniui, turinčiam polinkį į tukimą, be abejo, reikia apriboti tokių kaloringų produktų vartojimą.
Stori žmonės su labai retomis išimtimis gyvena trumpiau, serga dažniau ir ilgiau. Negalima paneigti ir to, kad panašias bėdas patiria ir ploni, bet pikti ir nepakantūs ar depresiški žmonės. Ne veltui tiek bulimija, tiek anoreksija yra vidinės nedarnos požymis.
Pradėkime kelią žingsneliais į sveiką gyvenseną, kurios vieną pagrindinių dalių sudaro mityba.